Robert‘o A. Heinlein‘o pristatinėti nereikėtų, kaip ir jo romano „Erdvėlaivių kariai“. Pagal jį Paul‘as Verhoeven‘as susuko puikų to paties pavadinimo filmą, kuris jau susilaukė dviejų prastų tęsinių. Prieš imant į rankas romaną svarsčiau, ar noriu dar kartą patirti kvailą vabalų šaudymą ir, matyt, jei ne autoriaus pavardė ir 1960-ųjų „Hugo“ apdovanojimas, būčiau spjovęs į šį militaristinį mokslinės fantastikos kūrinį.
Skaitant, ne karto matytos (čia pasidarbavo vienos vietinės televizijos pomėgis kasmet parodyti pernai visus rodytus filmus, ir taip kasmet) ekranizacijos siužetas nuolat kabojo prieš akis. Nemačiusiems reiktų papasakoti, kad kalba eina apie, žmoniją iš kosmoso puolančią, vabalų rasę ir kovą su ja. Iš pradžių su baime laukiau, kada prasidės tas nariuotakojų šlavimas nuo planetų paviršiaus, bet jo nebuvo; pamaniau – nieko čia tokio, filmo pradžioje taip pat vyko pagrindinio veikėjo, Džonio Riko, apmokymai, bet knygoje tų karinių manevrų subtilybių buvo tiek, kad „Vabalų karas“ prasidėjo tik romaną įpusėjus. Tarpžvaigždinis karas prasidėjo ir … po kelių puslapių dingo, vėl ėmė lietis nuobodūs karinių dalinių struktūros aprašymai, karinių laipsnių pavadinimai, jų užsitarnavimo galimybės, subordinacijos ypatumai su schemomis. Jaučiausi lyg skaityčiau ne fantastinę, o privalomą karo meno teorijos vadovėlį, maža doze atmieštą autoriaus memuarais, kur persipina militarizmo istorija, tradicijos, mokslas, technika. Dabar suprantu, ką reiškia prie romano lipdomas apibūdinimas „militaristinis“. Galbūt kiti ras tame žavesio, bet man visų karinių subtilybių romane buvo gerokai per daug.
Atmetus perlenktą lazdą su tarnybinio pavaldumo subtilybėmis ateities armijoje, „Erdvėlaivio kariai“ – meistriškai susuktas romanas, pirmenybę teikiantis ne pramanui, o žmogaus asmenybės raidai. Pasakojimas vyksta pagrindinio veikėjo lūpomis – Džonis Rikas aprašo savo patyrimus Federacinėje tarnyboje ir tuo pačiu atskleidžia Heinlein‘o įsivaizduojamą Žemės ateities scenarijų su keistoka politine santvarka, kurioje norintys ras ir fašizmo, ir rasizmo, ir militaristinės utopijos bruožų. Gana nepopuliarus Heinlein‘o politinis požiūris, išdėstytas „Erdvėlaivių kariuose“ vertinamas prieštaringai ir dažnai analizuojamas atskirai nuo Džonio Riko ir „Vabalų karo“ siužetinių linijų. Nepatiko ir man autoriaus ateities vizija: labai jau nederėjo skraidymas tarp žvaigždžių su antidemokratiška visuomenės santvarka. Tikiuosi iš šios knygos idėjų nesisems dabarties ir ateities politiniai lyderiai.
„Erdvėlaivių karių“ berniukų vertimas vyrais-kariais mašinomis panašus į matytą Kubrick’o „Metaliniame apvalkale“ (Full Metal Jacket): silpniausi neišlaiko apmokymų tempo ir krūvio, o stipriausieji užkonservuoja savo smegenis į apvalkalą, kurio tikslas tik tinkamai vykdyti įsakymus. Daug siužetinių panašumų ir su Orson Scott Card‘o romanu „Enderio žaidimas“.
Geriausi dalykai gyvenime matuojami ne pinigais, už juos mokama agonija, prakaitu ir ištikimybe… ir pati brangiausia gyvenime kaina yra pati gyvybė – tai didžiausia kaina, kuri mokama už didžiausią vertybę. (91 p.)
Romanas išleistas jaunimui iki 18 metų skirtoje serijoje „Z-7“ . Puikus kūrinio vertimas su naudingomis vertėjo pastabomis. Visgi abejoju, ar paaugliams bus įkandama „Erdvėlaivio karių“ utopinė-militaristinė filosofija. Bet kokiu atveju, tai dar viena, verta dėmesio knyga lietuviškosios fantastikos knygleidybos padangėje.
*****
Informacija apie knygą: originalus pavadinimas „Starship Troopers”, romanas.- Vilnius: Bonus Animus, 2009.-248 p. ISBN 978-9955-75-411-4
Ilgokai teko lietuviams palaukt vertimo…
Ar verta buvo? Ta prasme, vertimas normalus?
vertimas normalus, gal tik klaustuku per daug (tiesiogine prasme)