Jis aukščiau įstatymo. Jis žemiau žvėries.
Dar vienas Roberto Ludlumo trileris lietuviškai. Šį kartą – Borno serijos pirmoji knyga.
Pats Ludlumas sukurpė apie Borną trilogiją, kurią po sėkmingos ekranizacijos toliau iki šiol eksploatuoja Eric Van Lustbader: 2010-aisiais turėtų pasirodyti jau penktasis šio rašytojo trilogijos tęsinys. Kaip bus su lietuviškaisiais vertiniais dar neaišku, bet greičiausiai ateitį koreguos komerciniai dalykai.
Smagu, kad trilerius „Obuolys“ pagaliau perkėlė į mažesnį formatą minkštais viršeliais. Dabar ir su savim pasiimti patogiau, ir rankos nepaskausta laikant knygą (skaitantieji storas sunkias plytas supras apie ką aš čia).
Kaip ten bebūtų šitą knygą reiktų pirma papliekti už pavadinimo vertimą, tiksliau – nevertimą, o nukopijavimą nuo netikslaus filmo vertimo.
Pirmoji Borno dalis parašyta dar 1980 metais. Senokai, todėl kaip ir neseniai mūsuose išleistasis „Čanslerio rankraštis“ turi tas pačias „bėdas“: šiek tiek nublėsęs siužeto aktualumas, pasenę techniniai „stebuklai“ ir jau nebestebinančios kovos scenos. Visa kita šiame trileryje turi puikią Ludlumo sukurtą kokybės kartelę.
„Sunaikinta tapatybė“ laikomas vienas iš pirmųjų trilerių, parašytų moderniuoju stiliumi, bei geriausiu romanu apie šnipus, tiesa tik po John Le Carre „Šnipas, kuris grįžo iš šalčio“ (liet., 1994, Žaltvykslė).
Ir kaip priklauso šnipų romanui, „Sunaikintoje tapatybėje“ viskas taip susukta, užsukta ir dar užmegzta mazgu, kad keliose vietose to suktumo net per daug. Net baigęs knygą ne visai suvokiau kas su kuo ir prieš ką. Matyt, į likusius klausimus atsakys kitos serijos dalys.
Tiesa, jau iš pradžių reikėjo paminėti, kad „Sunaikintos tapatybės“ ekranizacija turi maksimum dešimt procentų knygos siužeto, todėl nereikia manyti, kad tai dvi identiškos istorijos. Taip, pradžia tokia pati: žvejai randa jūroje sužalotą vaikiną, jis išgyvena, tačiau amnezija ištrynė visą kitą, net vardą; šlaunyje – banko kodas; banke – saugykla Džeisono Borno vardu, o toliau knygoje – nematyti vingiai, kurie skaitytoją nuveda į dviejų asmenybių karą. Du profesionalūs žudikai imasi vienas kito. Vienas – pramanytasis (Bornas), kitas – gyvas dar šiandien.
Ludlumas maišydamas realius faktus su savo fantazija pasakoja apie venesuelietį teroristą Ilijičių Ramiresą Sančesą (pagal F. Forsytho „Šakalo dieną“ vėliau pramintą „Šakalu“), kuris septintajame dešimtmetyje šiurpino Vakarų šalis. Vienas kitą medžiojantys vyrai paskui save velka dar visą armiją kelių valstybių slaptųjų tarnybų šulų, kurie ir taip didelį jovalą suvelia dar labiau…
„Bornas: sunaikinta tapatybė“ – storas, bet nenuobodus trileris ilgiems tamsiems vakarams, kurie beskaitant gali virsti rytais.
*****
Informacija apie knygą: romanas, iš anglų kalbos vertė Ignas Urnikas, leidykla „Obuolys”, 2009, 607 psl.
Gavau knygą dovanų ir keikiausi skaitydama dėl prasto vertimo ir korektūros klaidų. Niekaip nesuprantu, kaip galima jų šitiek pražiopsoti! O apie vertimą, tai nors ne man spręsti, bet jei perskaičius sakinį, nesupranti, kas norėta pasakyti, arba jei aiškiai jaučiasi, jog sakinys pažodžiui išverstas iš anglų kalbos, net nepertvarkant žodžių tvarkos į „lietuvišką”, tai… belieka skaityti originalo kalba, matyt:)
Visiškai pritariu dėl vertimo. Kokybės labai trūksta, pilna visokių „U formos posūkių” ir panašių grožybių, vietomis tikrai pasitaiko nesuprantamų sakinių. Bet autoriaus talentas geba prasimušti pro vertimą. Ir šiaip man labai patiko – knyga išlaiko įtampą beveik nuo pirmo iki paskutinio puslapio, beje, techninės detalės visiškai nekliudė ir labai patiko, kad, skirtingai nuo Forsytho, Ludlumo veikėjai kalba gana žmoniškais dialogais. Na, ir finalinė scena – beveik aukštoji literatūra :)
Radęs šią knygą labai apsidžiaugiau, bet skaitydamas labai nusivyliau.. Iš pradžių galvojau, kad čia su Ludlum’u kažkas negerai, nes tai šio autoriaus pirmoji mano skaityta knyga, bet į knygos pabaigą supratau, kad čia vis dėlto vertėjas niekam tikęs. Ir sakydamas niekam tikęs, turiu omeny, kad visiškai sugadinęs knygą :(