KNYGA. Samuel Beckett ir jo trilogija „Molojus“, „Malonas miršta“ ir „Neįvardijamasis“.

Pamenu, tada buvo antrojo tūkstantmečio pabaiga, ir visi be išimties rašė įvairiausius topus. Kas geriausių šimtmečio filmų, kas geriausių muzikos albumų, kas gražiausių mašinų modelių, kas knygų, kurios vertos vadintis klasika. Būtent tarp pastarųjų radau Samuelio Becketto trilogiją. Šalia Šekspyro “Otelo”, , Dantės “Dieviškosios komedijos”, Ovidijaus “Metamorfozių” ir kitų, su kuo mus per prievartą supažindino vidurinėje mokykloje. Manykim, kad pasirodžius lietuviškai J. L. Borgesui, S. Rushdie, A. Doblinui, ir S. Beckettas bus taip pat nesavanoriškai grūdami ateinančiai kartai. Nematau tame nieko blogo, veikiau tik teigiamas puses. Nors yra viena neigiama – po Becketto visos kitos išliaupsintos rašliavos nebesiskaito, atrodo (o gal ir yra) pigios, lėkštos, paviršutiniškos ir nevertos laiko gaišimo. Tačiau ne skaitymo ir juo labiau Becketto asmenybės idealizavimui yra skirtas šis tekstas…

Trys romanai, „Molojus“, „Malonas miršta“ ir „Neįvardijamasis“ – trys etapai paskutiniame žmogaus tapatybės praradimo tarpsnyje, kuriuos skaitydamas esi priverstas apversti savo sąmonę ir suabejoti visomis iki šiol atrastomis gyvenimo prasmėmis ir egzistencializmo filosofinėmis teorijomis.

MolojusTaigi, „Molojus“. Luošys mirštantis savo motinos kambary, margina puslapius apie tai, kas jam svarbu, kas jam liko ir ką jis pamiršo. Savo tekstais jis atsisveikina su gyvenimu, tad koks skirtumas, ką jis rašo. Vyrui, kuris primargintus puslapius paima, ir kartais palieka už juos pinigų, nepatinka toks rašymas, kurio ir rašymu negali pavadinti, bet rašytojui tai mažiausiai rūpi. Rašytojas keliauja pas savo motiną, kuri gal jau seniai mirė, gal jau palaidota, o gal dar nepalaidota – tai nesvarbu. Daug nesvarbiau negu Kamiu „Svetimas“ veikėjui buvo nesvarbu, kada ir ar jo motina mirė. Molojus jau keliauja pas savo motiną; pamiršęs jos vardą ir adresą jis eina, nors to negalima pavadinti ėjimu, nes jo abi kojos nesilanksto, o viena daug trumpesnė už kitą; Molojus važiuoja dviračiu pas motiną, kuri padarė viską, kad jo neturėtų, nors vargu tai galima pavadinti važiavimu, nes dviratis neturi grandinės, o ir minti jis negali, bet kelionė vyksta. Skaitytojas veik kiekviename puslapyje turi alternatyvą pasirinkti savo erdvę ir jos atributus. Tokios fantastiškos galimybės realizavimui pateikiu pavyzdį: „Kadangi mėnulis slinko iš kairės į dešinę arba iš dešinės į kairę slinko kambarys, arba, galimas daiktas, abu slinko sykiu, arba abudu slinko iš kairės į dešinę, tik kambarys slinko lėčiau negu mėnulis, arba iš dešinės į kairę, tik mėnulis slinko lėčiau už kambarį. Bet argi galima kalbėti apie kairę ir dešinę tokiomis aplinkybėmis? “

Grįžtant prie Molojaus, tai du ramentai, kurie labiau našta negu pagalbininkai, o kelias su retomis minčių stotelėmis nuveda jį į pamiškės griovį ir ten palieka. Taip Beckettas pabaigia trilogijos pirmosios knygos pirmą dalį. Tokia pabaiga panašėja labiau į įžangą, kuri sukelia sąmyšį ir verčia skaitytoją pasijausti kvailesniu už silpnaprotį Molojų. Dar nepradėjus knygos antros dalies perbėgu atminty (kiek galima atsiminti tai, kas visiškai nevyko; keletą momentų? – būtent) Molojaus savanorišką įkalinimą pas Lus – kodėl man kyla vaizdinys, kad S.Kingas iš čia nugvelbė „Mizerės“ idėją, o Molojaus mąstymo matematiškumą „paskolino“ I. Ambjornsenas keistuoliui Elingui? Ar tai tik fikcija? Kaip ir Molojaus kelionė? Į pastaruosius klausimus neatsakė ir antroji knygos dalis, nes visas romanas „Molojus“ , kaip ir visa trilogija, yra vienas didelis klausimas. Ar tai iš viso romanas? Galbūt teisūs tie, kurie įvardija tai antiromanu?

Antroji „Molojaus“ dalis, antroji kelionė, antras antiherojus ir dar vieno gyvenimo ataskaita: Žakas Moranas gauna atvykusio darbdavio Gaberio instrukcijas: jis turi išvykti dabar, ir su sūnum. Žakas yra labai tikintis agentas, kuris išvyksta dėl Molojaus bylos, tačiau niekas nesužinos, kokia ta byla (ar reikia Molojų gelbėti iš pamiškės griovio? Ar reikia Molojų nužudyti?), nes Žakas visada vengė galvoti apie Molojaus bylos esmę. Vengia apie esmę kalbėti net pats autorius ir glumindamas skaitytoją rašo apie pasirengimą ypatingajai kelionei į nežinia kur, nežinia ko. Galop imi suvokti, kad net pats Moranas rengiasi išvykti „ visiškai nenutuokdamas, ką įsipareigojo padaryti, nepasitikslinęs nei žemėlapyje nei tvarkaraštyje, neapsvarstęs nei kelionės, nei jos etapų problemų, abejingas meteorologinėms perspektyvoms ir tik neaiškiai tenutuokiąs apie tuos įrankius, kuriais reikėjo apsirūpinti, apie galimą tos ekspedicijos trukmę, apie pinigų, kurių prireiks, sumą ir netgi apie darbo, kurį reikės atlikti, pobūdį, vadinasi, ir apie priemones, kurias teks taikyti “. Taigi tėvas ir sūnus išvyksta į Molojaus šalį, ir keliasdešimt knygos antros dalies puslapių, kurie, kaip maniau, esą suprantamesni negu Molojaus kelionės mezginys, ir kurie, rodos, tuoj paaiškins visas mistines mįsles, staiga virsta į fantasmagorišką skautų žygį, kuriame žaibiškai įvyksta Morano metamorfozė. Dievobaimingas vyriškis užtikrintai virsta Molojaus antrininku: kojos ima nesilankstyti, psichika pakrinka, laiko suvokimas ima lietis su mintimis ir vaizdiniais, o netrukus lyg Mefistofelis atsiranda darbdavys (Gaberis), kuris duoda įsakymą Moranui grįžti namo.

Keliaprasmiška Morano kelionė namo truko visą žiemą. Tai nebuvo grįžimas su aukščiausiuoju ( Dieve, kuris nebesi danguj nei žemėje, nei pragare, nenoriu ir netrokštu, kad tavo vardas būtų šventas, tujen ir pats žinai, kas tau dera ), veikiau – su nelabuoju, kurio balsas nurodinėjo ir patarinėjo. Tai buvo tiesiog virsmo kelias, tiesiog egzistencija, kurioje Moranas transformavosi į Molojų. Sugrįžo į Molojaus nepažįstamą kūną. Sugrįžo namo. Tik tai nebuvo sugrįžimas. Nebuvo namai. Kas? Kaip? Kodėl? Likau išsižiojęs, kaip ir tie, kurie 1969 m. skyrė Beckettui literatūros Nobelio premiją.

coversPo pirmosios trilogijos knygos nebuvo likę jokių iliuzijų, kad antroji,- “Malonas miršta”, visus klaustukus pavers taškais. Išankstinė nuostata net neleido tikėtis, kad bus lengvai nuspėjamas ryšys tarp “Molojaus” ir “Malonas miršta”. Tačiau jis buvo daugiau negu akivaizdus, nors susipažinus su kita dviejomis kalbomis rašiusio Becketto kūryba (beje, jau turime lietuviškai jo apsakymų rinkinį “Prancūziški apsakymai”) gal per daug drastiška taip teigti, nes visur vyrauja tik jam vienam būdingas pasaulis ir, daugumos nuomone, absurdo teatro atmosfera. Tad nieko nuostabaus, kad knygoje “Malonas miršta” vėl stovima ties žmogaus metamorfozės ištakomis, vėl regime net baisiausiame sapne nematytą pasaulį, ir vėl genijaus plunksna pagimdytose klajonėse ieškome būties supratimo.

Jeigu “Molojų” galima buvo pavadinti “egzistencijos kelio knyga”, tai “Malonas miršta” tiktų “egzistavimo lovoje knygos” etiketė. Čia daug ryškiau atsiskleidžia rašymo ir įkalinimo lovoje tema: be dviprasmybių pasakoma, kad mirštantysis herojus iš abiejų pusių nusmailintu pieštuku keverzoja į storą sąsiuvinį tą menką dalį tų dalykų, kurie šauna į galvą, nors jis tiki, kad tie dalykai yra svarbiausi. Galop Malonas prisipažįsta, kad “Tai – mano gyvenimas, tame sąsiuvinyje”. Ir spėju, kad kažkieno gyvenimas pasibaigs sulig to sąsiuvinio paskutiniu puslapiu. Šiuo atveju “ viskas bus baigta su Merfiais, Mersjė, Molojais, Moranais ir kitais Malonais”. Malonas rašo, kad sužinotų, ką, kur ir kaip priėjo. Kaip jis pats tai įvardija – atlieka savo gyvenimo inventorizaciją.

Nieko nuostabaus, kad Malonas miršta, gi jam jau 84-i (trisdešimt tūkstančių prieš tai prabėgusių dienų). Ilgas nueitas kelias, švininė realybė ir dar likusios svajonės. Pasiilgta galimybė šliaužioti, kaip tai darė iki šiol: skaudžiai, purvinai ir iki visko galo. Noras susigražinti, velnias žino kur, dingusią Lazdą. Svajonė sučiupti mažą mergaičiukę, užsmaugti trim ketvirčiais ir priversti ją paduot lazdą, atnešt sriubos, ištuštinti naktipuodžius, paglamonėti, nusišypsoti, pabūti šalia ir eiti paskui katafalką ašarojant. Argi ne to geidžia dauguma sukriošėlių, kurie dėl katalepsijos patys nebepajėgia pakilt iš lovos, tačiau nekarpytais rankų nagais gali skaudžiai įžnybt į jauną mėsą? Pasirodo, Malonas ne išskirtinis. Jis toks kaip mes, tik jam nedaug liko. Daug mažiau nei kiekvienam iš mūsų. Anksčiau jis darė viską, kad prastumtų laiką. Dabar jau nebe. Žmogus sendamas keičiasi. Kol galop jis įkalinamas būtyje ir ima į save žiūrėti iš šalies. Nebesuvokdamas kokie prisiminimai yra apie jį patį, kokie išgalvoti, kokie susapnuoti. Tačiau svarbu „Užlietam lavos išlikti šaltam kaip marmuras – štai kada pamatai, ką reiškia būti žmogumi“.

Romane „Malonas miršta“ istorija gimsta iš istorijos. Pasakotojas pasakoja istoriją, tačiau kartais pamiršta, ką pasakoja, o kartais – kad pasakoja, tačiau įdomiausias klausimas yra „kodėl?“. O tai suvokti skaitytojui dar sunkiau. Viena istorija greitai keičia kitą, kartais atskirta pastraipa, kartais tik kableliu, kartais išgalvojimai pratęsia pasakotojo mintis, kartais atvirkščiai. Visa tai duoda „gyvo“ teksto įspūdį, ir skaitant neleidžia nustoti būdrauti. Žiūrėk, praleisi pro akių tinklainę pusę sakinio ir liksi pakibęs su klausimu „o apie ką dabar rašo?“. Nors dar dažniau keliskart perskaitytas tas pats sakinys pakabina ne ką mažiau klausimų.

Autorius pagaliau pasako, kokią reikšmę turi kišenėse saugomi ir čiulpiami akmenukai. Ir tuo vėl leidžia bei verčia dar kartą grįžti prie pirmosios trilogijos dalies ir prie akmenukų žongliravimo scenos. Ir taip ne kartą laksčiau nuo vienos knygos prie kitos. Rodos,veikėjus gali ant pirštų suskaičiuoti, tačiau visi jie arba pilki, arba prasideda iš M. Kai kas pasakytų, kad „durnizmas gilintis į tokį absurdą“, tačiau aš iš to gavau naują požiūrį į romaną, į pasaulį, į save, o tai daugiau negu gali tikėtis imdamas į rankas popieriaus lapų pluoštelį.

Ir, po velnių, kad ir kaip būtų keista, gerai pagalvojus, suprantu, kad tai nėra knyga apie vienatvę, liūdesį ar neapykantą, viskas sukasi apie gyvenimą, stovint ties mirties slenksčiu. Ir dar keisčiau, kad knyga nesibaigia tašku: kas nutiko? Malonas mirė berašydamas? Maloną (Morisą) nudėjo kirvuku? O gal tiesiog baigėsi inventorizacijos sąsiuvinis? Ar grafitas? Kas žino..

cover3To nesužinosi ir po paskutinės trilogijos dalies „Neįvardijamasis“, kuria autorius viršijo savo sumanymą ir net persistengė. Nors galiu klysti. Bet galiu būti ir teisus. Galiu būti prieštaringas pats sau. Toks ir esu. Toks yra ir „Neįvardijamojo“ bevardis veikėjas.

Šedevras, užbaigiantis dabar jau neįvardijamojo (anksčiau buvusio Malono, Malojaus, Merfio, Mahudo ar Vormo) istoriją, vertas savo pavadinimo. Autorius įgyvendino savo sumanymą iki galo ir jam pasisekė šimtu procentų su kaupu. „Neįvardijamasis“ tai romanas apie kažką, kuris yra kažkur, jaučiasi kažkaip ir daro kažką. Nors gal jo ar jos net nėra, nieko nejaučia ir nieko nedaro. Teiginį seka neiginys ir atvirkščiai. Mintys trūkinėja, šokinėja laike ir vietose. Juslės paveda: tai, ką jauti dabar, galėjai jausti ir prieš dešimt metų, o galėjai jausti ir ne pats, o tik prisiminti, kad kažkas kitas tai jautė ir tau pasakė, ar tu manai, kad kažkas taip jautėsi, ir tai prisimeni, nors gal tik įsivaizduoji. Alogiškas pokalbis su savimi ir sau, kai tikslas tik kalbėti ir tęsti. Mąstymu, prisiminimais, vaizdiniais, tegu ir haliucinaciniais ar susapnuotais, prasimanymu ar metamorfoze į ąsotį, reikia žmogui tęsti savo egzistenciją. Tada nebėra jokios prasmės pradėti sakinį iš naujos eilutės, ar trumpinti sakinį bent iki puslapio ilgumo, nes mintis tik viena – neįvardijama. Tokios tad literatūrinės priemonės šiam sunkiai skaitomam romanui leidžia vadintis „Neįvardijamuoju“.

Pirmose dvejose trilogijos dalyse dar kažkas vyko, tiksliau veikėjas nors atlikinėjo kažkokius veiksmus, o šitoje tai likęs tik mąstymas be jokio judesio. Absurdiškų nuotrupų kratinys, kuriame pagauti kažką išgryninto praktiškai neįmanoma. Po ketvirtadalio knygos pats herojus prisipažįsta: „Tiesa pasakius, būkime bent atviri, jau kuris laikas nenuvokiu, ką paistau“. Na, po tokio pareiškimo galima ir supykti, užversti knygą ir trenkti ją užlovin, bet Neįvardijamajam tai nė motais. Galite daryti su juo, ką norite, Jam jau vis vien. Jis vis tiek toliau tyčiosis, glumins skaitytoją ir pateisins savo vardą (vardus) bei juoksis iš visų aplinkinių, linksminsis, nes „juk net labai apytikriai dar nepavyko nustatyti, kas aš esu, kur aš esu, ar aš – žodžiai tarp žodžių, ar aš – tyla tyloje“. Ir Jis teisus, Jam skaitytojas nesvarbus, Jis pasakoja sau apie save. Menkai apčiuopiamomis frazėmis Jis pasakoja savo gyvenimą, kuriame „būta trijų dalykų: negalėjimo kalbėti, negalėjimo nutilti ir vienatvės“. Tai tokius grūdus tarp pelų gali ištraukti įdėmiai ieškodamas tylos tarp „Neįvardijamojo“ žodžių. Galbūt tai yra visa esmė ir atsakas, apie ką gi šita trilogija. Ir tai, man atrodo, arčiausiai tiesos: „Molojus“ – apie negalėjimą kalbėti; „Malonas miršta“ – apie negalėjimą nutilti; „Neįvardijamasis“ apie fizinę vienatvę žmogaus gyvenimo saulėlydyje ir nelengvą susitaikymą su tuo. „O jeigu būtų daiktų, koks nors daiktas kur nors, koks nors gamtos lopelis, apie kurį galėtum pakalbėti, gal susitaikytum su tuo, kad nebeturi jokio žmogaus, kad esi kalbantysis…“

Ne taip seniai maniau, kad Kundera ir Faulzas yra romanų rašymo dievai, tačiau Beckettas yra anų dievų Dievas. Jis sugeba kankinti ir marinti ne tik patį herojų, bet ir skaitytoją. Beskaitant „Molojų“ ėmė skaudėti kojų sąnariai, tačiau tai tik fizinis trūkumas, mažmožis palyginus su išgyvenimais, kurie apėmė po to, kai romane „Malonas miršta“ veikėjas išslydino iš rankos pieštuką ir pavogė iš skaitytojo keturiasdešimt aštuonias valandas, per kurias buvo pabaigta viskas, kas siejasi su Malonu ir, per kurias įvyko kažkas linksmo; o tai niekis, palyginus su tuo, kaip „Neįvardijamasis“ ištirpdina skaitytojo aplinką ir uždaro molinio ąsočio viduje, paverčia tave indu su žinduoliškomis juslėmis. Beckettas rašydamas žaidžia su viskuo: žodžiais, teksto struktūra, pasakojimo ritmu, istorijos laiku, detalių kryžminimu su abstrakcijomis ir skaitytojo įtraukimu į tik jam vienam suvokiamų taisyklių žaidimą.

Skaitant Becketto kūrinius imu jaustis realybėje susidūręs su reliatyvizmo principu: knygos viršelis tas pats, raidžių šriftas tas pats, puslapių skaičius toks pats, tačiau knygos turinys ir jo suvokimas mano sąmonėje sulig kiekvienu pakartotiniu skaitymu vis kinta. Mistika, neleidžianti suvokti, kaip mūsų suvargusios šalelės literatai iki šiol kalbėjo apie romano kaip žanro magiją patys neskaitę Becketto. Kaip sakė Parulskis apie grafomanus, taip aš apie literatus, nesugebančius pažvelgti toliau A. Churgino pasenusių vertinių: „šaudyti juos“. Niekada nemaniau, kad dėkosiu valstybei už jos indėlį į kultūrą, tačiau jei ne valstybės stipendija vertėjai Violetai Tauragienei, tai kaži, ar išvis kada nors Becketo trilogija būtų atgulusi dulkėti Lietuvos knygynuose, o jei ir būtų, tai apie vertimą geriau būtų nekalbėti. Šiuokart sakau be jokios ironijos: „Ačiū, Lietuvos valstybe, ir ačiū tau, Prancūzijos kultūrinės politikos institucionalizacija“. Ir tikrai ne ačiū leidyklai, ant nugarėlės pripostinusiai G. Josipovici, Ellmano ir H. Pinterio pasisakymų apie trilogiją. Net leidus pasirinkti tinkamus atsakymus retas tūlas žmogelis atspės, kuris iš jų yra 2005 m. literatūros Nobelio premijos lauretas, kuris akademiniams studentams žinomas kaip veikalo „Pasaulis ir knyga“ autorius, o kuris tiesiog tokių rašytojų kaip J. Joyce, O. Wilde ir Beckettas biografas.

Trilogija:

„Molojus“: romanas; iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 226, [1] p.

„Malonas miršta“: romanas; iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 151, [1] p.

„Neįvardijamasis“: romanas; iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 170, [1] p.

fb-share-icon

11 komentarų apie “KNYGA. Samuel Beckett ir jo trilogija „Molojus“, „Malonas miršta“ ir „Neįvardijamasis“.

  1. Galiu drąsiai sakyti, kad tau Paulini Becketas nepatiks :) Apskritai, tai labai specifinis rašytojas ir jį mėgstančių yra labai reti, bet dideli vienetai. Labai ilgai Lietuvoje jo niekas net nedrįso apžvelginėti. Parulskis gal pirmas, offca – antras :D
    O įveikti visą trilogiją tai čia visai sizifo darbas. Aš ir pati įveikus tik pusę ir palikus „sunkesniem laikams“ :) Labai jau atitinkama nuotaika ir nusiteikimas jam reikalingi, bet pabandyti tikrai verta bent viena knyga. Ypatingai kas mėgsta absurdininkus..
    Becketas beje buvo stiprus ir kaip dramaturgas. Jo pjesė „Belaukiant Godo“ jau tapo klasika teatro istorijoje, kaip absurdo dramaturgijos šedevras. Pas mus Tuminas šią pjesę pastates yra.
    Dar yra į lietuvių kalbą išversti jo „Prancūziški apsakymai“. Apskritai, trumpoji šio rašytojo proza skaitosi lengviau ir greičiau. Bet sanariu skausmo nuo jos nespesit pajusti :D

  2. gana normaliai parašyta. aišku apie knygą nėr nė ko šnekėt. viena iš didžiausių patirčių mano gyvenime. ypač neįvardijamas. dabar pagalvojau kad norečiau mokėt tą knygą mintinai kiekvieną žodį kieviena raidę. dėl to verta dust vis iš naujo kiekvieną dieną eit laikyt egzaminu gegužį plautis rankas skustis pažastis naudot dantų siūlą. tai visai ne tai.

    norėti pasakyti nežinoti ką pasakyti nesugebėti pasakyti to ką manai norįs pasakyti ir niekad nesiliauti sakius

  3. trik, nominuoju šį komentarą į „METŲ KOMENTARĄ“.

  4. Misiukoni, as jei sugebesiu rasti, kur nukisau sita trilogija, tai padovanosiu, kad suprastum apie ka kalba/raso trik

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.