Visi gimsta kvaili. Kai kurie tokie ir lieka.
(iš „Belaukiant Godo“)
Septyniolika dramų apie kurias būtų galima parašyti septyniolika puslapių, bet argi kas juos skaitytų? Tad bandysiu apibendrinti.
Visų pirma, tai – Samuelis Beckettas. Tad čia daug dvasinių ir fizinių luošių, gyvenimo pabaigos akivaizdų, egzistencinės beprasmybės, pasąmonės srauto beryšybių, ne kiekvienam mirtingajam įkandamų simbolių, erdvės ir laiko transcendencijos. Po trilogijos rašytojas jau žinomas, tačiau paliekamo įspūdžio stiprumas lieka ne ką mažesnis.
Visų antra, rinkinio „Teatras” išsamumui trūksta dar kelių dramų (Come and Go (1965), Breath (1969), A Piece of Monologue (1980) ir kt.), nebent neįdėtąsias galima būtų priskirti ne draminiam žanrui, kuo, žinant autorių, giliai abejoju. Žinoma, absurdo klasika sunkiai pasiduoda konkrečiam žanrui, menką teatro mylėtoją sunku būtų įtikinti, kad kai kurias pjeses apskritai įmanoma pastatyti teatre. Tuo tarpu džiugu, kad keletas rinkinio kūrinių, kaip skelbia knygoje pateikta informacija, buvo statyti ir Lietuvoje, pavydu jas mačiusiems ir šiek tiek pikta, kad didžiausias dėmesys skiriamas tik pagrindiniam šedevrui „Belaukiant Godo“ – režisieriaus Rimo Tumino spektaklis tuo pačiu pavadinimo dar retkarčiais „išmetamas“ Vilniaus Mažajame Teatre.
Žinoma, „Belaukiant Godo“ – geniali drama, kurios net nebūtina režisuoti, pakanka pažodžiui atkartoti tekstą, kuris užburia savo neapčiuopiamumu, pirmojo įspūdžio beprasmybe, virstančia absurdu, ir neaprėpiama prasmių gelme, į kurią įkrenti pasibaigus veiksmui.
Kitos pjesės nelabai kuo skiriasi: vis tas pats protą gręžiantis eufuizmas, panašūs, bet niekuo ne aiškesni dialogai ar monologai ir visuma, antipodiška Šou, vienodai neįmanoma nei vaidinti, nei šiaip skaityti. Ir nuolatos smegenis kirbina įspūdis, kad dramų veikėjai žino kažką, supranta vienas kitą taip, kaip skaitytojas niekada jų nesuvoks. Už kiekvieno sakinio, frazės slypi, rodos, tik sakytojui suvokiama prasmė. Gali grįžti prie nesuprantamojo dar ir dar kartą, apčiuopti ar manyti apčiuopęs rebuso galą, bet tolesnis veiksmas tavo supratimą trina, trina tol, kol lieka tabula rasa.
HAMAS. Štai, klausyk. Jis atšliaužia paslikas…
KLOVAS. Kas?
HAMAS. Kas?
KLOVAS. Kas tas jis?
HAMAS. Kas tas jis! Anas.
KLOVAS. A, jis! Nebuvau tikras.
(iš „Baigmė“)
Reikia nulenkti galvą, kai kalba eina apie mirusį modernistą, kuris šiandien modernesnis už daugelį gyvųjų apsišaukėlių. Becketto pjesės stebina tiek savo literatūrine sandara (skyrybos nebuvimas, drama vien iš nutylėjimų monologo), tiek siužetu-veiksmu (kurių dažnai nėra), tiek skrupulingu autoriaus režisūriniu diktatu, kuris pasireiškia nedviprasmišku daiktų ir veikėjų sustatymu scenoje, konkrečiais, net sekundžių tikslumu aprašomais aktorių judesiais ar dekoracijomis bei rekvizitu, kurie čia – ne tik vaidinimo priedas, o dažnai – pagrindiniai minties perdavimo įrankiai. Štai „Vaidinimas be žodžių“ (I ir II) kuriamas vien iš veikėjų judesių; „Paskutinėje Krapo juostoje“ aktorių papildo magnetofono juostoje skambantis įrašas; radijo pjesėse lygiavertį vaidmenį atlieka muzika; „Ne aš“ visą tekstą perteikia lūpos („jos gilumoje, dešinėje (žvelgiant iš žiūrovų salės), pakilusios maždaug tris metrus virš scenos…“).
Kiekviena Becketto pjesė kažkuo nustebina, tik tai nepadeda jų ryti vieną po kitos. Pabaigus vieną būtinas atokvėpis, poilsis, kartais prireikia ne kartą grįžti prie užbaigto teksto, bet ir tai ne visada padeda: lieka daug nežinomųjų ir lieki tu pats su savo individualiu (ne)supratimu.
B. Gerai.
Aš vienas.
Žiema.
Lyg tebebūčiau dabarty.
Jokios kelionės.
Laikas eina.
Štai ir viskas.
Supraskit, kas galit.
(iš „Kas kur“)
Niekada nemaniau, kad pjeses galima skaityti savo malonumui lyg kokį lengvą vakaro skaitalą. Po pjesių rinkinio „Teatras“ šis manymas tik dar labiau sustiprėjo. Kaip ir neslepiamas susižavėjimas Samuelio Becketto meistriškumu iš nieko sukurti viską.
Ps. Susipažinimui kai kuriuos Samuel Becketto tekstus galite rasti čia.
