KNYGA. Virginia Woolf „Ponia Delovėj“

woolf.jpg

Galvoju, jeigu būčiau moteriškosios lyties atstovė, man ši knyga patiktų labiau. Ne todėl, kad rašytoja moteris, bet todėl, kad neturiu tokios tyros, švelnios sielos, kuri leistų pajusti visą Virginia Woolf romano „Ponia Delovėj“ grožį.

Netradicinės literatūros klasikės kūrinys parašytas gūdžiais 1925-aisiais, tarpukario laikotarpiu, tačiau net dabar yra atsvara literatūriniam action ir puikus pavyzdys tos literatūros, kurioje nereikalingas įmantrus siužetas ar laki fantazija.

Šiandien pasaulis Ponią Delovėj ir Virginia Woolf daugiau pažįsta iš filmo „Valandos“ („The Hours“), kuris pastatytas pagal to paties pavadinimo Michael Cunningham romaną. Amerikietis Cunningham „pasiskolino“ iš Woolf ne tik „Ponios Delovėj“ skurdaus siužeto linijas, bet ir pačią Virginia Woolf bei bandė sekti jos romanų struktūros pėdomis. Jokiu būdu neteigiu, kad „Valandos“ yra menkesnis kūrinys už „Ponią Delovėj“, tiesiog neskaičius pastarojo – sudėtinga suvokti „Valandų“ gilumą, kaip ir neskaičius krūvos Šekspyro pjesių, nesusipažinus su to laikmečio istorija ir nepabuvus Londone – neįmanoma šimtu procentu pajausti Woolf romano jėgos. Išnašos ir mano mylimos V. Tauragienės (taip, tai ta pati, kuri pradėjo ir užbaigė Beckett‘o „Malojaus“ trilogiją) vertimas šiek tiek padeda, bet tik šiek tiek. O ir pati Tauragienė apie šį ir vėliau „Alma littera“ išleistą pataisytą vertima atsiliepia savikritiškai: „Tai buvo vienas iš mano pirmųjų didesnių vertimų, negrabus, neredaguotas, su klaidomis, ir aš labai norėčiau, kad jis išnyktų iš visų lentynų. 2008 jį perleido „Alma Littera“, mano pataisytą, bet vis tiek taisytas daiktas yra taisytas ir aš juo nesu labai patenkinta.“ O, mano manymu, tai visgi yra puiki proga susipažinti su ponia Delovėj, ypač jeigu tobulai nemoki anglų kalbos, o, skaitant V.Woolf tai būtina.

Woolf per žmogišką psichologiją aprėpia daugybę temų: nuo socialinių sluoksnių skirtumo iki egzistavimo beprasmybės, tačiau knygoje praktiškai nėra veiksmo: aprašoma tik viena ponios Delovėj gyvenimo diena, kurią ji rengia pobūvį. Tai žmonių vidinių išgyvenimų romanas, todėl laikas čia neegzistuoja: veikėjai savo mintimis, juslėmis, pasąmone nuolat iš dabar nukeliauja keliasdešimt metų į praeitį ar iš realybės nugrimzta į pilnus simbolių sapnus. Autorė koncentruojasi ties žmonių vidiniu pasauliu, parodo, koks jis daugialypis, kaip priklauso nuo kiekvieno asmeninės patirties, auklėjimo, sociokultūrinės aplinkos ir sluoksnio, kaip vienoje asmenybėje gali tilpti skirtingi ir nesuderinami charakterio bruožai. Ir čia pat paaiškina, kodėl kapsto taip giliai: „Kadangi matomasis mūsų pavidalas, matomoji mūsų dalis yra tokia efemeriška, palyginti  su nematomąja, kuri driekiasi labai plačiai,- jog nematomoji mūsų dalis galbūt išlieka gyva ir po mirties ir ją galima aptikti kokiu nors būdu susijusią su vienu ar kitu žmogumi.“

Knygą skaityti nelengva – tai prilygsta žmogaus minčių sekimui: vieną akimirką jos nuosekliai pasakoja akių matomą istoriją, kitą – nušoka į galimus lūkesčius ir praeities galimas alternatyvas, buitiniai rūpesčiai persipina su dvasinės būsenos savijauta. Tai savotiškai žavu, nes būtent toks rašymo stilius leidžia kaip ant delno išnarstyti aprašomo veikėjo vidų, poelgių motyvus, momento jausmų gamos plotį, pamatyti visą jo SSGG (stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes), ir tuo pačiu tai vargina, nes skaityti sudėtinga,- ne visada galima suvokti ir pagauti minties seką, dažnai tik lauki, kad pasibaigtų pastraipa, jog galėtum ramiai įstriginti sekiklį. Nežiūrint to, tikrai būtina bent pabandyti pradėti skaityti tokį romaną-elegiją, nes tai unikalus literatūrinis palikimas, nusipelnęs Klasikos vardo.

Romanas kupinas išminties sentencijų ir psichologinių įžvalgų, kurios aktualios ir šiandien. Pvz.: „kiekvienas žmogus turi orumo jausmą ir yra savotiškai vienišas, net vyrą ir žmoną skiria praraja, ir reikia su tuo skaitytis <…>, juk ir pati neišsiskirtum su tais dalykais ir neatimtum jų iš savo vyro prieš jo valią, kartu nepraradusi savo nepriklausomybės ir savigarbos“; „žmonės, kuriuos mes mylim, ne itin gerai mus veikia, kai mes sergam“ ir t.t. Perskaičius man giliausiai įstrigo ši mintis – „praeitis ir patirtis praturtina, ir tai, kad myli vieną ar du žmones, taip pat: šitaip įgyji gebėjimą, kurio neturi jauni, nutraukti santykius, daryti tai, ką nori, nusispjauti į tai, ką kalba žmonės, ir veikti be didelių lūkesčių<…>“.

Sudėtinga aprašyti viską, ką „Ponia Delovėj“ apima, todėl galiu tik patarti perskaityti, ar bent pabandyti skaityti, nes ir tai bus patirtis, kuri leis suvokti, kad skaityti Virginia Woolf nėra lengva.

—–

Skaityta iš: romanas, iš anglų k. vertė [ir apie aut.: p. 235-237 parašė] V. Tauragienė. – Vilnius : Žaltvykslė, 1994. – 237 p.

fb-share-icon

10 komentarų apie “KNYGA. Virginia Woolf „Ponia Delovėj“

  1. Ooo. Virginia Woolf, skaičiau jos „Orlandą“ ir „Savą kambarį“, o „Ponios Delovėj“ taip ir neradau. Baltai pavydžiu autoriui, jog teko galimybė susipažinti ir su ponia Delovėj.

  2. Knyga sužvejota bibliotekoje, ale viršelis jau buvo visai netikamas net skanuoti, tad jei kas pasidalintų būtų smagu.

  3. Padaviau užklausą į „Žaltvykslę“ ar jau tikrai neturi užsilikusių šios knygos egzempliorių, tai pats direktorius pranešė su dideliu džiaugsmu (dėl būtent šios knygos susidomėjimo), kad kitą savaitę būtinai atveš jos likučius iš sandėlių į Vilnių. Tad ką domina ši viena iš stipriausių V.Woolf knygų, kitą savaitę ją galima nuvažiuoti į leidyklą įsigyti. Manau ji turėtų ir ne itin brangiai kainuoti kaip seno leidimo. Bet argi piniguose esmė.. :)

    p.s.Tikiusi pati atvažiavus dar rasiu ką nors iš tų likučių, čia kitiems pareklaminus :D

  4. tai pačiai „žaltvykslei“ ačiū už pasidalinimą viršeliu.

  5. Norejau tik patikslinti info, kad iš tikro šiandien paėmiau paskutini laisva visoje Lietuvoje „Ponios Delovėj“ egzemplioriu ir tai kone is leidyklos direktoriaus stalčiaus.. Tad jei kas netyčiom dar planavo irgi važiuoti pirkti, tad tikrai jau nevarkit ir ieškokit jo jau nebent tik bibliotekose (neatmetu galimybes, dideliam reikalui esant, pasinaudoti ir manaja :) )

  6. Atgalinis pranešimas: Knygų žiurkės kronikos #1
  7. Dekoju uz puikia recenzija, kurios deka supratau, kodel nepavyksta skaityti sia knyga uzsienio kalba. Laukiu keliones i Lietuva, kad si karta galeciau netrukdoma susipazinti su V.Woolf ir jos ponia Delovej.
    Aciu.

Komentuoti: offca Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.