Gera pradžia – pusė darbo, byloja liaudiškoji išmintis, tačiau tai ne maksimumas. Štai Yann Martel į liaudį numojo ranka ir tarėsi galįs padvigubinti minėtos patarlės pabaigą: intriguojančiai įpakuotas autoriaus žodis romano pradžioje – visa, ko reikia, kad skaitytojas knygos nenumestų iki pabaigos (kad ir kokias nesąmones rašytum). Tokią, gal kai kam pasirodys – neigiamą, o man – žavinčią, nuostatą galima lipdyti Martelio romanui „Pi gyvenimas“.

„Mes visi gimę katalikais, argi ne: nežinioje, be religijos, kol kas nors mus supažindina su Dievu? Po šio susitikimo daugeliui mūsų tas reikalas ir baigiasi. Jei kas ir keičiasi, tai į mažėjimą, ne į daugėjimą; atrodo, kad daugelis žmonių begyvendami pameta Dievą.“,- 51-ame puslapyje rašo apie mane autorius.

Bet čia užbėgau už akių: reikia pradėti nuo to, kad atvertęs knygą susidūriau su autoriaus pastabomis, kurios nedviprasmiškai man įrėžė smegenyse nekuklų pažadą, kad toliau seksiantis pasakojimas „iš tiesų privers patikėti Dievu“. Pasirodo tiek nedaug reikia: trys šimtai puslapių ir tu, pragmatiškas ateiste, be didelio vargo įtikėsi tuo, apie ką jau keli dešimtmečiai tau skalambija šventosios knygos, bažnyčios tarnai ir nepailstanti močiutė, bet tu vis numoji ranka. Ne todėl, kad Dievo tau nereiktų, o todėl, kad randi daugiau įrodymų paneigiančių jo egzistavimą, nei patvirtinančių jo buvimą. Tad minėtas autoriaus pažadas leidžia tikėtis, kad knyga atvers akis ir tikrai bus didinga, geniali ir, be abejo, vertinga – duos skaitytojo sielai peno ir gal net įstatys į tam tikras religinio tikėjimo vėžes.

Tokie tad lūkesčiai privertė knygą įpusėti ir užbaigti. Ne, lūkesčiai nebuvo patenkinti. Nevieną kartą skaitydamas burbėjau sau, kad jei ne tas autoriaus pažadas pratarmėje, tai mesčiau šitą rašliavą į makulatūrą. Visgi kulminacijos (tiksliau, bent kažkokio apčiuopiamo veiksmo užuomazgos) laukimas ir naivus tikėjimas išganymu skaityme stūmė toliau, kol įveikiau pirmą romano trečdalį, tada – antrąjį ir galop, kiek skubriai,- paskutinįjį. Tad apie kiekvieną paeiliui.

1/3. Varge vargeli, visas smagumas kuriamas iš istorijos apie pagrindinio herojaus vardą, kuris “pagal pasą” skambėtų Pisinas. Žinant, jog angliškai pissing reiškia myžimą, galima buvo tikėtis kažko panašaus į Alfonsą Bailių, bet Pisinas greit pavirto į trumpinimą Pi ir smagumo nebeliko. Tiesa, tekstui gyvumo įkvėpė epizodas, kai Pi gimdytojai sužinojo, jog jų sūnus – praktikuojantis induistas, krikščionis ir musulmonas. Visa kita šiame trečdalyje buvo gryna kankynė: praeito amžiaus vidurio Indijos politinės peripetijos, Pi tėvų valdomas zoologijos sodas ir jame eksponuojamų įvairių gyvūnų ypatumų aprašymas. Jokio bandymo įskiepyti skaitytojui dieviškojo tikėjimo. Greičiau – bandymas supažindinti su zoologinio verslo pradmenimis. Manau, kovotojams už gyvūnų teises Martelio pasakojimai būtų įdomūs ir sužavėtų nauju požiūriu. Kitiems – vargu bau.

2/3. Štai čia pagaliau (!) prasideda tai, apie ką leidykla rašo romano viršelyje : „Tragiškai nuskendus krovininiam laivui, žydro laukinio Ramiojo vandenyno paviršiuje lieka sūpuotis vieniša gelbėjimosi valtis. Šio laivelio įgula – hiena, zebras lūžusia koja, orangutangas, 450 svarų karališkasis Bengalijos tigras ir Pi – šešiolikametis indų berniukas. Štai ir paruošta scena vienam iš ypatingiausių pastarųjų dienų grožinės literatūros pavyzdžių.“

Nežiūrint į tai, kad minėtos scenos paruošimui prireikė šimto puslapių, ta scena neypatingai pakito ir dar po šimto puslapių. Berniukas griebiasi ir dumblių, kad tik išgyventi vandenyno platybėse. Permaininga (priklauso nuo oro) egzistencijos kasdienybė su turimo turto inventorizacija primena Robinzono Kruzo nuotykius ir Voldeno skaičiavimus, bet paauglystėje skaitęs Thomas‘o Mayne Reid‘o „Vandenyno klajūnus“ neras čia nieko ypatingo. Perdėtas dėmesys buitinėms gyvenimo valtyje detalėms ir kasdienybės uždaro rato kartojimas tinkamai ir gyvai perteikia fizinę Pi būseną, logiškai dėstomos mintys atskleidžia Pi vidinę būseną: tapomas ryškus vaizdas kaip berniukas keičiasi, bręsta, įveikia savo ankstesnes nuostatas, neviltį, nepasiduoda pražūčiai, kovoja su neskaičiuojamu laiku.

Tačiau ir čia – jokio bandymo įskiepyti skaitytojui dieviškojo tikėjimo, tačiau turime gana pakenčiamą instruktažą, kaip išgyventi gelbėjimosi valtyje su nedresuotu tigru.

3/3. Be užlankstymų sakau, kad šita romano dalis viršijo visus lūkesčius, kuriuos pirmosios dvi palaidojo. Paskutinis trečdalis „Pi gyvenimo“ atsiskleidė visu literatūriniu gražumu, vertu 2002-aisias gauto Bookerio. Autorius pagaliau išlaisvina Pi iš varginančios tikrovės ir ima žaisti sapnais, transais, regėjimais, mintimis, pojūčiais, prisiminimais. Skyrius po skyriaus ir skaitytojas įsukamas į metafizinės būties fantasmagoriją, dokumentiniu stiliumi pateiktą istoriją-alegoriją, kurioje įvykiai pasukami tokia fantastiška kryptimi, kad romanui galima būtų skirti ir prestižinius Huga ar Nebula apdovanojimams.

Kaip supratot iš ankstesnio teksto, romano fabula neturi nieko stulbinančio, brazilų rašytojas Moacyr Sciliar net teigė, kad siužeto pagrindas nuplagijuotas nuo kažkurio jo romano, bet Pi odisėjos išrišimas ir literatūrinis pateikimas tikrai užburia ir palieka su atviru klausimu: kuria iš dviejų Pi istorijų pabaigų tikiu aš? Kuria tiki tu?

p.s. Tiesa, perskaitęs „Pi gyvenimą“ dievobaimingas netapau, bet ant autoriaus nepykstu: jei ne tas pradinis nuteikimas, kaži, ar būčiau romaną įpusėjęs. O tada nebūčiau išgyvenęs tos stulbinančios būsenos, kuri apgaubė skaitant pabaigą. Tokią būseną nebūtų kuklu pavadinti ir nušvitimu.

*****

Informacija apie knygą: romanas, „Life of Pi”, vertė Edita Mažonienė, Kaunas: Jotema; 2004.- 304 p.