Knygos turi būti naudojamos, knygai svabiausia ne jos puošnumas, bet jos turinys.
Kiek siaurokam ratui žmonių skirti šie svarstymai ir mintys. Bibliofilams ir šiaip knygų – čia reiktų pabrėžti, kad popierinių – mylėtojams. Tokių gi nedaug. Ir vis mažėja. Ar ne taip?
Pratarmėje rašo: “ši knyga gali būti laikoma pokalbių rinkinio “Bibliofilai apie asmenines bibliotekas” tęsiniu”. Gaila, bet nepavyko rasti minėto rinkinio. Turėtų būti širdžiai mielas. Kaip ir šis – “Knygos ir bibliofilijos kultūra”, kuriame sudėta dešimties, knygomis, knygotyra, bibliofilija užsikrėtusių asmenų pamintijimai “knyginėmis” temomis. Visuma kiek priminė Jean-Claude Carriere ir Umberto Eco pokalbį “Nesitikėkite atsikratyti knygų”, tik mūsojoje knyginė tematika užgriebta ne taip nuosekliai, ne taip plačiai, neišvengta pasikartojimų ar nukrypimų į asmenines pašnekovų problemas.
Knygoje sudėti interviu žmonių, kurių pavardės profesionaliai nesidomintiems bibliofilija, mažai ką sakys. Na, nebent Domo Kauno, kurį pas mus žino ir mėgėjiški knygų mylėtojai. Pavyzdžiui, tokie kaip aš. O štai visi kiti, Janusz Dunin, Friedhilde Krause, Mare Lott, Gintautas Černeckis ir kiti, buvo visai negirdėti. Jų pavardės, greičiausiai, išgaruos vos padėjus knygą į lentyną, bet tai nereiškia, kad pašnekovų mintys buvo nieko vertos. Akademinio mąstymo specialistai, kaip knygoje pristatomi pašnekovai, žodiniuose pasisakymuose geba būti statistiškai nenuobodūs, neakademiškai lengvai suprantami ir net demonstruojantys puikaus humoro jausmą.
Bene, smagiausiai “suėjo” pokalbis su bibliofilu iš Lenkjos, Januszu Duninu, kuris kartais ir pats parašo bei leidžia savo knygas. Viena tokių – “Tualeto knygelė”, kurios subtilus pavadinimas kalba pats už save. Išmintingas, pastabus ir nevengiantis ironijos Duninas porina, jog tualetas yra visai tinkama vieta skaitymui, tik reikia pasirinkti atitinkamą literatūrą, pavyzdžiui, filosofijos ar lengvo humoro žanrą, o geriausiai tokiam reikalui tinka aforizmai. Tad nesibaidykime ir nesidrovėkime skaitymo tualete. Tai “išties šilta ir patogi vietelė”, kai kam vienintelė, kur galima ramiai paskaityti ir pabėgti nuo kompiuterio bei interneto.
Kiek ne savoje vietoje pasirodė vokietės Friedhilde Krause pavirkavimai apie brangų pragyvenimo lygį ir jos, iš bedarbio pašalpos gyvenantį, sūnų.
Pokalbyje su rusu Villi Petrickij aptikau netikėtą žinią, jog 2001-aisiais “Baltos lankos” lietuviškai išleido Richardo de Bury veikalą “Philobiblon, arba apie meilę knygoms”, kuris, manau, turėtų puikuotis kiekvieno knygų graužiko bibliotekos garbingiausioje vietoje.
Kalbinamas Domas Kaunas apie “Philobibloną” paporina detaliau; jo manymu: “virš kiekvienos ir ne tik universiteto bibliotekos durų galėtų būti iškalti R. de Bury žodžiai: Knygos yra mokytojai, kure moko be lazdų ir rykščių, be riksmo ir pykčio, be dovanų ir pinigų. Kada tik ateitum – neslepia, jei suklysti – nemurma, jei nežinai – nesišaipo. O knygos, jūs vienintelės esate dosnios ir laisvos, jūs duodate visiems prašantiems ir išlaisvinate visus ištikimai jus tarnaujančius.”
Negalima nepritarti.
Taip pat į ateities planus įsirašiau dailininko Kazio Varnelio muziejų, kur surinkta nuostabi kolekciją puikiai iliustruotų knygų, tokių, kokių pavydi net užsienio bibliofilai.
Žodžiu, “Knygos ir bibliofilijos kultūra” per dešimties pašnekovų matymą ir patirtį dalijasi knygų ir biblofijos temomis, informacija, kuri naudinga kiekvienam knygų mylėtojui, kuri valgosi skaniai ir su baltu pavydu. Pašnekovai iš Lenkijos, Vokietijos, Estijos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos pasakoja ne tik apie savus kraštus, bet griebia ir platesnius vandenis. Plauko nuo knygotyros mokslo šaknų iki šių dienų aktualijų, nuo tarptautinių pasiekimų iki politinės valios problemų, nuo bibliofilo paveikslo, jo buitinių rūpesčių iki lietuviškų bibliofilų klubų ir teorinio knygų rojaus.
Puiki, informatyvi, gyva, knyginga knyga.
—–
Informacija apie knygą: Knygos ir bibliofilijos kultūra: svarstymai ir mintys /[sudarė ir redagavo Domas Kaunas]. – Vilnius : Versus aureus, 2005 p. 211.
