KOBO ABE „Kengūros sąsiuvinis“

Dėmesys savo aprangai, o ne žmonėms byloja apie atsiribojimą ir vienatvę.

Kai norisi kažko originalaus, neįprasto ir ne iš vakarietiškų kraštų, Kōbō Abe yra tinkamiausias pasirinkimas. Gaila tik, kad lietuviškai šio unikalaus rašytojo teturime keturis kūrinius, kurių vėliausiai leidyklos „Versus Aureus“ 2005-aisiais išleistas, jau amžinaatilsės profesorės Galinos Baužytės-Čepinskienės išverstas romanas „Kengūros sąsiuvinis“.

Literatūros eksperimentatorius jau pačioje kūrinio pradžioje supažindina su stebinančiu veikėju, kuriam vieną dieną ant kojų ima augti ridikėliai. Vyriškis nedelsdamas nuskuba į dermatologo kliniką, kurioje ir prasideda herojaus neįtikėtina kelionė nežinia kur ir kodėl.

Na, labai norint galima aprašyti, ką kelyje sutiko, ką kalbėjo, kokie ženklai, užrašai buvo aplinkui, bet iš esmės tai skaitytojas gauna realybės-sapno struktūrą, kur ne šio pasaulio simboliai ir alegorijos susipina su „ridikėlinio“ ligonio realia patirtimi, kur vieną keistenybę keičia kita, tol, kol pasiekiamas fantastiškos kelionės skurdus epilogas – kelių eilučių statistinė žinutė iš laikraščio, panašiai kaip ir romanas „Moteris smėlynuose“, pasibaigęs trumpa teismo nutartimi, parodanti, kokie maži ir nereikšmingi esame šiame pasaulyje.

Kobo Abe geba į pusantro šimto puslapių sutalpinti daugybę prasmių ir istorijos sluoksnių. Rašydamas „Kengūros sąsiuvinį“ autorius jau pats sirgo, jautė pabaigą ir didžiąją laiko dalį praleisdavo lovoje, tad kritikai sako, kad čia galima rasti nemažai autobiografiškumo. Žinoma, Becketto personažus primenantis prisirišimas (ir tiesioginis, ir perkeltinis, veik suaugimas) prie operacinės lovos; kelionė į pragarą – vienintelę vietą, turinčią daug sieros ir galinčią išgydyti ridikėlių ligą, gali būti suprantami kaip Kobo pasiruošimas išėjimui. Tam galima priskirti ir žmogžudystę-eutanaziją, pragare sutinkamą motiną ir dar kitas mirtį menančias eilutes, kurių čia tikrai netrūksta. Bet, pavyzdžiui, lolitiškas troškimas vėl sutikti jauną mergaitę bei perkamos pedofiliškos nuotraukos sukelia prieštaringų minčių ir klausimų. Lieka neaišku, ar tai autoriaus išsilaisvinimas, ar tai limbo alegorija, ar tiesiog bandymas įpilti žibalo ant pragaro sieros?

Kai nereikia rūpintis, koks atrodau kitiems, apima nenugalimas svaiginančios laisvės pojūtis.

Apskritai Abe geba sukurti tokį siurrealistišką pasaulį, kuriame niekuo negali tikėti, pasitikėti, jautiesi lyg keliautum Dali paveikslų pasauliuose ar suaugusiems skirtoje kreivų veidrodžių karalystėje. Kažkur greta keliauja kafkiška mistika, noirinė detektyvinė linija, kipšiški, lemtį lemiantys personažai, magiškojo realizmo atmosfera, kurie apsuka skaitytojo galvą, bet ilgainiui tai ima kiek varginti, nes atrodo, kad ne tik tu, skaitytojas, nebepagauni prasmių, pasiklysti tame raizginyje, bet ir pats knygos herojus pasimetė ir nebesupranta, kur ir kodėl atsiduria vienoje ar kitoje situacijoje, vietoje. Tai verčiau arba atjungti sąmonę ir automatiškai sekti raides arba kūrinį kuriam laikui atidėti į šoną. Siūlau rinktis pastarąjį variantą.

Kobo Abe turi daug bendrumo su lietuvių taip mėgstamu Haruki Murakami. Pastarasis be kitų struktūrinių ir stilistinių panašumų mėgsta savo kūriniuose įterpti džiazinių motyvų, o Abe buvo Pink Floyd’ų fanas, tad ir „Kengūrų sąsiuvinyje“ ne kartą sutinkame „Echoes“, kūrinį kurio visas tekstas lyg specialiai parašytas šiai knygai, ar knyga pritaikyta prie „Echoes“ teksto.

Visgi Haruki Murakami laikau tik Kobo Abe mokiniu, negebančiu ir keturgubai storesnėje knygoje sukurti tokį stiprų įspūdį, kokiu pagauna Abe. Tad keista, kodėl Abe lieka mūsų leidyklų pamirštas dešimtmečiais, o Murakamio naujos knygos sulaukiame veik kasmet.

Taip, „Kengūros sąsiuvinis“ nėra pats stipriausias Abe kūrinys, neprilygsta genialiajam rašytojo romanui „Moteris smėlynuose“ ar grožio-išvaizdos filosofiniam „Svetimam veidui“, tačiau sudėtinga šiuos kūrinius ir gretinti. „Kengūros sąsiuvinis“ labiau primena žmonių susvetimėjimo persunktą „Žmogų-dėžę“ ir net tiesiogiai su šiuo romanu susišaukia – „Kengūros sąsiuvinio“ herojus pabaigoje taip pat atsiduria dėžėje ir tarsi sako skaitytojui, kad tu ir esi tas uždarytasis dėžėje, gebantis į savo gyvenimą, į save žvelgti tik per plyšį kaip pašto dėžutėje, kaip kengūriukas, retkarčiais iškišantis galvą iš šiltos papilvės. Ir gyvenantis taip tol, kol pakratysi kojas ir liksi tik pora eilučių laikraštyje ar data antkapyje. Svarbiausia, kad tai šiandien, socialinių tinklų laikais, aktualu kaip niekada, tad „Kengūros sąsiuvinis“ svarbos nė kiek neprarado ir po dvidešimties metų.

Taigi, tai dar viena reta proga susipažinti su modernizmo klasiko Kobo Abe kūryba, galimybė pabėgti nuo mūsų leidyklų tiražuojamų bookeristų trafaretiškumo, šansas išlaisvinti savo demonus, patirti literatūrinį siurrealizmą ir pasitikrinti savo skaitymo – gebėjimo suvokti tekstą įgūdžius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.