niekam niekam niekam…
Negaliu teigti, kad tai geriausias metų albumas, bet Spotifajus tvirtina, kad jį du antrais klausiau dažniausiai.
Konstantinas Lilas po „Lilas ir Innomine” tandemo išsiskirstymo ėmėsi solinio muzikavimo kelio ir šis netikėtai atrodo labai patraukliai. Į gyvenimą albumą „Niekas nėra tikra” išleidęs Lilas surengė ir jo gyvą pristatymą, po kurio pripažino, jog gan keista patirtis po anšlaginių arenų vėl daryti naują muzikinį startą nuo kuklesnės scenos, bet sustoti nežada.
Solinis debiutas kvėpuoja tuo pačiu „Lilo ir Innomine” eiliavimu, kuriame kiek padrikų prasmių frazės apjungiamos ritmišku muzikos fonu. Panašumo į praeitį prideda ir moteriško vokalo (šįkart Petunijos) pagalba. O muzikinė pusė nuo buvusio pop/elektroninio fono nuėjo gitarinio elektrinio roko keliu. Mažu taiko į tuštoką lietuviškos rinkos nišą, kurią pavadinkime alternatyviu hiphopu. Ir tai yra nuostabu – albumo visuma skleidžiasi organiška instrumentuote, kuriai daugiapakopės, su kulminacijomis aranžuotės suteikia dar daugiau jėgos, tokios, kurioje nebėra labai svarbu, (apie) ką Lilas dainuoja. O dainuoja apie viską: nuo visokių niekų, kuriuose kreivą šypsnį kelia Mios, Šalengos, Landsbergio, Nomedos, Bareikio minėjimas iki tokių normalesnių, greit į galvą sėdančių frazių „galbūt ant tavo pečių mano ramybė…” ir „niekam niekam niekam” (iš „Juodas gruodis”), „čia viskas išgalvota, išgalvoti mes” (iš „Barselona”), „kažkas gyvena tavo gyvenimą” (iš „Fotoblykstės”) ir kt.
Taigi, albumas „Niekas nėra tikra” yra 10 takelių, kurie yra labiau kaip, nei apie ką. Tas kaip būtų dar kokybiškesnis, jeigu Lilo repavimas būtų raiškesnis, nes ne visus žodžius įmanoma suprasti; o ir techniškai įrašas (tiek CD, tiek vinile) galėtų skambėti švariau ir detaliau. Vienok visas dešimtukas vientisas, tolygus, išbrandintas ir tokių gabalų norisi dar ir dar. Tad laukiam iš Lilo dar daugiau muzikos, o kol kas šimtąjį sykį prasukime „Niekas nėra tikra”.