KRISTINA SABALIAUSKAITĖ „Danielius Dalba & kitos istorijos”

Rašymas turi būti kaip seksas, – visuomet manė Danielius Dalba. – Sugundai skaitytoją, įtrauki jį su savim į knygos patalą, nuvedi iki beprotiško orgazmo ir palieki išdulkintą. Iki kito karto, iki kito teksto. (155 p.)

Menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė į lietuvių literatūros lauką įsiveržė ginkluota sunkiąja artilerija – barokiniu romanu „Silva Rerum”, o vėliau ir jo tęsiniu „Silva Rerum II”. Abu kūrinius suskaičiau su tokia energija ir užsidegimu, kokiu, matyt, autorė juos parašė. Kiek stebėjausi, bet kartu ir naiviai džiūgavau, kad autorei iš pirmo karto pavyko parašyti tokios dailios, smagios ir kartu gilios prozos, atverti skaitytojui galimybę gerai sukonstruotame pasakojime pažinti bent dalį XVII-XVIII a. Vilniaus.

Pasirodžius naujam Sabaliauskaitės kūriniui – apsakymų rinkiniui „Danielius Dalba & kitos istorijos”, čiupau jį su entuziazmu. Ir be reikalo. Perskaičius paaiškėja, kad tai, kaip ir žada knygos anotacija, visiškai kitos Sabaliauskaitės kūrinys. Autorė šį kartą sukuria nuobodžius, dažnai su neslepiama pašaipa vaizduojamus ar hiperbolizuotus herojus ir apgyvendina juos šiuolaikiniame mieste. Ten jie gyvena banaliai supaprastinti, kupini vienos aistros, kuri juos ir veda neįmantriais siužeto keliais ir šunkeliais. Sabaliauskaitė ne tik siužete imasi kalbėti dažniausiai apie dabartį ar netolimą praeitį, bet imasi tą daryti su nevisai pavykusiomis formomis. Atrodo, kad autorė šį kartą ryžosi nepavykusiam eksperimentui – peršokti į šiuolaikinį pasaulį ir apie jį kalbėti jo kalba. Deja, ne visai vykusiai.

Tiesa, keletas kūrinių dar primena ankstesniąją Sabaliauskaitę: ji moka ir žino, kaip atskleisti „dingusį Vilnių“ – tą miestą, kuris buvo iki Antrojo pasaulinio karo, atverti skaitytojui nematytus ir nežinomus jo užkaborius. Tą įrodo ir pirmasis rinkinio apsakymas „Juodieji Franko perlai”. Jame pagauliai kreipiamasi į skaitytoją pasakotojo balsu, nukeliama į Vilnių prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kalbama daugiau apie patį miestą, jo dabar nebematomas erdves, išnaikintus pastatus (pvz., minimas Vokiečių gatvėje stovėjęs Žydų kredito bankas). Ir toje erdvėje gyvena Karalienės Jadvygos gimnazijos auklėtinės, jaunosios femmes fatales, pasitinkančias pirmuosius geismus ir karą. Gimnazisčių kasdieninės maišto ir meilės istorijos išryškina tuometinio Vilniaus realybę. To paties laikmečio Vilnius, o tiksliau – žydiškoji Vilniaus dalis aptinkama ir apsakyme „Vilnerio sugrįžimas”. Amerikoje gyvenantis Samuelis Vilneris, senas ir sėkmingai praturtėjęs žydas, vis prisimena gimtąjį Vilnių, tą, iki karo, ir svajoja vieną dieną ten sugrįžti. Tik sugrįžęs vietoj duonos kvapo prisodrintų gatvių randa tik šiuolaikinį miestą, „kuris savo duoną laiko kaip lavonus, polietileniniuose maišuose“ (124 psl.). Apsakyme ryškinamas kontrastas tarp ikikarinio, dažnai skurdaus bet kartu ir jaukaus miesto ir sumodernėjusios, todėl šiek tiek beveidės urbanistinės erdvės.

Likusieji apsakymai tampa kreivokomis autorės meistrystės parodijomis. Kūriniuose prikaišiota mįslių, intertekstų, užuominų. Pavyzdžiui, „Mirtis Vilniuje” – absoliučiai nevykusiu slengu parašyta istorija, kurios vinimi turėtų būti „paslėpta“ Bertand’o Cantat ir Marie Trintignant tragedija, tačiau be keleto banalių pafilosofavimų apie tai, kaip baigiasi nevaldomas geismas, istorijoje nieko nėra. O „Olibanumas” pasiekia banalumo viršūnę – tokiam kūriniui, kuris pasakoja išpopintos moters laukines aistras su svetimais vyrais Marakeše, vieta yra kokiam nors glamūriniam moterų žurnale, kuris neįpareigoja rimtam rašymui. Apsakyme „Filomena važiuoja į Londoną” – be gailesčio pašiepiama Angliją dievinanti Filomena, kuri pirmą kartą susiruošia vykti į Londoną ir, žinoma, pamato jį gerokai kitokį, nei ji įsivaizdavo. Ir taip toliau – vos tik autorė atitolsta nuo savo, kaip menotyrininkės, išmanomų valdų, kūrinių kokybė krenta žemiau juostos (beje, rinkinyje ir daug dėmesio skiriama seksualumui – „viršelinis“ knygos herojus, rašytojas Danielius Dalba apibūdinama save kaip tą, kuris turi „didelį bybį ir dar didesnius kiaušus“ (157 psl.). Sabaliauskaitė moka konstruoti siužetą, rašymo techniką įvaldžiusi puikiai, tačiau daugumai rinkinio apsakymų trūksta gyvybės, ugnies ir gilesnio žvilgsnio, o siužetas slysta paviršiais ir nieko nepalieka po skaitymo.

Įtariu, kad Danielius Dalba & kitos istorijos sėkmingai dulkės lentynoje, kartą perskaitytas ir pamirštas. Et, einu geriau paskaitysiu vėl „Silva Rerum”.

—–

Informacija apie knygą: apsakymai,  208 p., Baltos lankos, 2012, ISBN 9789955236252.

fb-share-icon

2 komentarai apie “KRISTINA SABALIAUSKAITĖ „Danielius Dalba & kitos istorijos”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.