KRISTINA SABALIAUSKAITĖ „Silva rerum III”

Nesvarbu, kas esam, ką jaučiam, svarbu, kad gerai ir didingai atrodom patys sau ir žiūrovams savo balagano teatre! (216 p.)

Jeigu jau taip, tai gal ir pradėkim nuo balagano, kurį sukėlė pirmos dvi rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva rerum” dalys. Leidėjai trynė rankas iš pasitenkinimo dėl išparduotų tiražų, kritikai niovėsi kaip šunys dėl tekstų kokybės, o skaitytojai mėgavosi neprasta populiariąja literatūra, nekantraudami gauti dar. Ir ne be reikalo Sabaliauskaitė tokia mėgiama – jos vizitine kortele galima laikyti velniškai ilgus, vingrius sakinius, kuriuose autorė ne tik nepameta minties, bet ir sugeba skaitytoją kantriai vesti siužeto vingiais daugiau nei tris šimtus puslapių trunkančiose istorijose.

Nepasišiukšlino autorė ir šį kartą – ilgi sakiniai be dialogų, šmaikštumas, kur reikia – ir koks riebesnis žodis įmestas, tad ankstesnėse Silvose įtvirtintas pasakojimo stilius su aštrialiežuviu, viską matančiu ir komentuojančiu pasakotoju – išlaikytas. Tik štai pagrindinis personažas (ar bent jau turintis tokiu būti) – Petras Antanas Norvaiša iš Milkantų, jau knygos pradžioje pristatomas kaip konkretus nuoboda. Norvaiša yra kunigaikščio Žuvelės – Mikalojaus Kazimiero Radvilos – ekonomas, žmogus, kuris viską apskaičiuoja ir racionaliai vertina, tad, pavyzdžiui, dėl ekonominių sumetimų nešioja ir senus Žuvelės rūbus. Toks vyras, ir vedęs, žinoma, iš išskaičiavimo: nors jo sutuoktinė Placida Amelija guolyje šalta kaip antkapis, jos kraičio skaičiai buvo geriausias vedybų akstinas. Tokiam prasisekėliui Petrui Antanui neduoda ramybės tik giminės, vis kaulyjantys jo gero.

Štai toks blaivus Petro Norvaišos protas nugramzdinamas į iracionalų gyvenimišką įvykių sūkurį: Vilniuje kyla gaisras, apgadinęs ir Radvilų turtus, o kaltieji dėl šios nelaimės lieka žydai, be to, vienas iš kunigaikščio brolių bene ketina patapti vienu iš tų nelabųjų! Tad romane vaizduojami 1748-ieji Viešpaties metai ne itin romantiški: intrigos šalies viduje, kur seimeliuose prie butelio papirkinėjami bajorai (čia atsiskleidžia vieno iš Norvaišos brolių, kaip sugėrovo-derybininko-balsų papirkinėtojo talentas), o giminės išdavinėja vieni kitus lengva ranka: kunigaikščiai Radvilos problemų prisidirbusį brolį Martyną Mikalojų klasta paskelbia neveiksniu. Šioje suirutėje išryškėja ir pagrindinio herojaus pečius slegianti našta – vienišumas („tokiomis akimirkomis jam sumuodavosi, kad vienintelis skaičius, nusakantis ji gyvenimą, yra vienetas“, 20 p.) Tačiau ši našta Petro Antano pečių ilgai neslegia: Placidos Amelijos neveiksnumą lovoje sėkmingai pakeičia viena iš Martyno Mikalojaus dvaro mergelių Balbetė, išdarinėjanti puikius triukus guolyje. Tad problemos sprendžiamos jei ne klasta, tai aistra.

Nežinia, kas čia nutiko, bet skaitant knygą apniko déjà vu jausmas: tokią Sabaliauskaitės kūrybą mačiau ne pirmosiose puikiose Silva rerum dalyse, bet nevykusiame Danielius Dalba & kitos istorijos rinkinyje. Sabaliauskaitė nuslydo į intrigų, pletkų, kreivų aistrų, netikrų pamišimų balagano aprašymą ir ten pasiliko. Už Silva rerum III įmantrių, gerai suvedžiotų sakinių neliko nieko. Tiksliau, liko – fanaberija, tuštuma, neįdomūs, banalūs herojai ir jų varganos aistros ir bėdelės. Į Sabaliauskaitės tekstą įsiveržė teatras, apgavystė ir ten pasiliko: apsidangstė kaukių, puotų vaizdais, dvikovomis ir palindo damoms po klostėmis. O juk autorė galėjo mesti savo kozirį: jau ne kartą sėkmingai pademonstruotą menotyrininkės žinių bagažą ir, pvz., paviršutiniška, epizodiška žydų linija galėjo būti papildyta tirštesniais jų kasdienos įpročių aprašymais (o dabar, pavyzdžiui, iš vienų žydų vestuvių aprašymo pamenu tik sušilusius ir išsigandusius jaunuosius). Be to, šioje knygoje autorė gal kiek patingėjo ir kiek gyvesnes personažų charakteristikas nupiešti, tad kai kur paprasčiausiai pasitelkė kontrastus: jeigu moteris, tai arba paleistuvė, arba pamaldžioji (vienintelė išimtis – protinga Žuvelės žmona). Taigi jeigu būčiau Petras Antanas Norvaiša, skelbčiau lygiąsias: du pavykę Sabaliauskaitės romanai (pirmos dvi Silva rerum dalys) ir du ne itin vykę kūriniai: šis ir jau minėtasis Danielius Dalba & kitos istorijos. Kristina, pasitempk.

_____

Informacija apie knygą: romanas; Vilnius: Baltos lankos, 320 p., 2014 m., ISBN 978995523752

fb-share-icon

15 komentarų apie “KRISTINA SABALIAUSKAITĖ „Silva rerum III”

  1. Su nurodymais šįkart… Niekad nemėgau Kristės publicistinės rašliavos, o dar labiau jos blog’o po poros apsilankymų, bet SR I ir II buvo visai kito asmens darbas – geriau jau būčiau nežinojęs kad ji parašė. Dėl „Danieliaus” tai toks kaip ir „nedadurtas” gavosi darbas – nors istorija su žydu neblogai perteikta, o SR III dar neteko paimt. Vienok, „rafinerijos” įtaka matyt daro savo, įtariu tiražai taipogi…

  2. As neiveikiau jau antros. Forma yra, bet turinys kažkur pabėgęs.

  3. išties sakiniai ilgi, bet kai pradedi skaityti- pagauna, net geriau, kad nėra dialogų, skaitosi gan greitai ir mintis nenuslysta, puiku, daug informacijos apie tų laikų Lietuvą, žmones bei įvykius

  4. Labai geras istoriko požiūris į šią „recenziją” ir mandagus pačios autorės komentaras per knygų mugę. Rekomenduoju pažiūrėti ir visiškai sutinku su Deimantu Karveliu dėl to, kam čia iš tikrųjų reikėtų pasitempti. :
    http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/72024

    1. Man visgi atrodo, kad knygos apžvalgoje labiau prašoma patempti literatūrinę pusę, o su baroku ar rokoko tai viskas kaip ir tvarkoj.

  5. Taip, būtent todėl sausakimša salė po prašymo „patempti” (literatūriškai ar kaip nors kitaip) kūrinį ir prapliumpa juoku:)

    1. Jėga, džiaugiuosi, kad pralinksminau liaudį!!:) Būtų liūdniau, jei jie būtų apsiverkę:))

  6. buvau ten :) visų pirma, tai tas Karvelis galėjo šnekėt į mikrofoną – tada jį būtų girdėjusi ir antroji salės dalis… Audenytės recenzijos į kabutėse galit nerašyt, o atsakymas Sabaliauskaitei būtų toks – taip, autorė atitinka kompetencijos kriterijų rašyti jai pažymius, ji be penkių minučių literatūrologijos (VU) magistrė.

  7. Aš tai įtariu, kad diskusijos moderatorius nelabai daug rado internete šios knygos recenzijų (aš beje radau dar vieną, bet ten ir labai panaši nuomonė kaip ir Indrės), kad ėmėsi cituoti būtent ištraukas iš Indrės teksto. Tad pirmiausia, gal pasidžiaukime, kad apskritai dar kažkas Lietuvoje apžvelginėja, reflektuoja literatūrą ir kt. kultūrinius reiškinius, nes kitaip reiktų remtis panašiose diskusijose vien anoniminių delfi komentatorių nuomonėmis..

    Antra, Karvelis vesdamas šią diskusiją, nusileido iki buitinio lygio ir net nesivargino nurodyti citatų autorystės šaltinio (jei nepraklausiau šito fakto), o tai rodo jo nepagarbą apžvalgos autorei. Nors mūsų puslapyje yra nurodyta sąlyga, kad G. tekstus (o tai reiškia ir jų ištraukas) galima viešumoje naudoti tik nurodant jų autorystę ir šaltinį.

    Trečia, Karvelis, mano nuomone, pats susimovė siūlydamas apžvalgos autorei „pasitempti” (prieš tai nepasidomėjęs autorės kompetencija), nes pasirodo, kad ši savo išsilavinimu pakankamai kompetetinga išsakyti savo nuomonę vertinant literatūrą, rašanti literatūros apžvalgas ne tik g-taškui, bet ir „Šiaurės atėnams”.

    Tad apie ką mes čia diskutuojam..? :)

    1. sutinku dėl vegetuojančios, atsitiktinės kritikos Lietuvoje, tik man pasirodė, kad čia diskusija prasidėjo apie konkrečios apžvalgininkės kompetencijas, o ne apie kritiką bendrąja prasme..

  8. žinoma! Bet juk ir šie komentarai, ir autorės reakcija, ir konkrečios kritikės kompetencija – platesnio reiškinio dalis, nuo kurio priklausys, ar Karvelis ir toliau cituos recenzijas pašiepdamas ir nenurodydamas šaltinio

  9. Kad diskusija nebūtų labai vienpusiška, pakviečiau joje sudalyvauti ir gerb. doc. Deimantą Karvelį. Jis žadėjo vakare prisijungti prie diskusijos su savo argumentais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.