Tikėtina, jog kiekvienam muzikos mylėtojui, pagalvojus apie kvartetą Kronos, ausyse ima skambėti skirtinga muzika. Ar tai būtų filmo garso takelis, ar žinomų atlikėjų kūrinių aranžuotės. Tuo kvartetas Kronos pasižymi – įvairiapusiškumu, išskirtinės populiariosios muzikos aranžuočių atlikimu, šiuolaikinės muzikos populiarinimu. Daugiau kaip 40 metų gyvuojantis styginių kvartetas, kasmet 5 mėnesius per metus paskiriantis koncertiniams turams, ūkanotą sekmadienio vakarą nutupdė didingus, itin plačią muzikos padangę aprėpiančius savo sparnus Vilniuje, aktualiosios muzikos festivalyje Gaida.
Paminėsiu tuos kūrinius, kurie labiausiai įsiminė dviejų dalių koncerte, po kurio kvartetas publikos iškviestas bisui buvo tris kartus. Tiesą sakant, klausytis Kronos ėjau, nes tiesiog tai buvo vienas iš must see-must hear renginių. Per daug įspūdžių nesitikėjau, tuo labiau, kad ne itin mėgstu savo malonumui klausytis styginių, nes man jų garsas yra pernelyg aštrus. Vis gi likau maloniai pakylėta Kronos atlikimo. Išgirdome įvairius, labai skirtingų spalvų kūrinius, kurie visi atlikimai buvo taip įdomūs, jog tokiais momentais galima imti pavydėti atlikėjams, tokio tikėjimo muzika ir jos jėga iki kaulų smegenų. Besiklausant Kronos kvarteto įrašų po koncerto mane apėmė nusivylimas, kad įrašai negali atspindėti net pusės to muzikinio emocinio užtaiso, kuris tvyrojo koncerto metu.
Kronos kvartetas atliko šiuolaikinę klasikinę muziką, su minimalizmo prieskoniais ir kelias žinomų kūrinių aranžuotes.
Sigur Rós kūrinio „Flugufrelsarinn” aranžuotė man gerai pažįstama, todėl jos atlikimas Vilniuje, maloniai nudžiugino. Tiesą sakant, Kronos kvarteto instrumentalas man labiau prie širdies, nei islandų sukurtas originalas. Įtampą styginiai suverpia įtaigiau ir meistriškiau. Na, bent jau klausantis gyvai, taip girdėjosi. Nors šio kūrinio žodžiai kalba apie musių gaudytoją, mane Kronos muzika nuvedė į gūdžią girią, kurios apkerpėjusių medžių šakos traška po kojomis, o ten gilumoj dėmesį patraukia tamsūs ežero vandenys, apaugę rasotais meldais. Žinoma, čia jau kiekvieno vaizduotės interpretacijos, tad aš leidau sau pafantazuoti. Ties kūrinio kulminacija, rodės jog kvartetas pakilo nuo scenos ir pradėjo suktis, palengva kildami link lubų, nepaliaudami griežti, vis didindami apsukas ir keldami plaukus plaikstantį vėją.
Kiekvieną kūrinį Kronos paima kaip krištolinį rutulį ir ne tik jo nesudaužo, bet jame išskaito praeitį, nuspėja ateitį, nublizgina spindintį krištolą ir saugiai padeda į savo krištolinių rutulių kolekcijos lentyną. Muzikantų meistriškas emocionalumas jaučiasi nuo kiekvieno atsargaus stryko prisilietimo prie stygos.
Energingas The Who „Baba o’Riley”. Kūrinys pažįstamas visiems, tad malonu ir smagu išgirsti kvarteto versiją, kuri savita ir verta savo atlikimo. Norisi atkreipti dėmesį, jog kiekvienas narys atrodo, galėtų groti savo instrumentu solo ir puikiai sugebėtų išlaikyti klausytojų dėmesį, tad jų susigrojimas kartu yra keturgubas įdomumas.
Kronos atliko naująją Philip Glass kompoziciją styginių kvartetui nr. 7, kuri buvo atpažįstamai „glasiška”. Pastarosios Spotify neišgirsime, bet šiuolaikinės muzikos mėgėjai joje atrastų pulsavimą, kuris kelią kirbantį nerimą ir pažįstamus standartinius Glass’o tonikos arpeggio. Paprasčiau tariant – vis pasikartojančios banguojančios melodinės temos. Nesu pakankamai klausiusi naujųjų Glass’o kūrinių, bet šis buvo gerai suklausomo moderno pavyzdys. Su šiuolaikiška disonansų doze, tačiau ne per didele, leidžiančia išlaikyti dėmesio gijos siūlą, kuris netgi po to sėkmingai įsiaudžia į smegenis taip, kad pertraukos metu panosėje prilimpa pagrindinė melodija.
Antroje dalyje išgirdome Michael Gordon „Clouded Yellow”. Publika audringai sureagavo į maloniai, kaip daugybė mažų sparnelių nuvasnojusį kūrinį. Pasirodo, jį kompozitorius sukūrė pamatęs debesį sklendžiančių drugelių. Na, įspūdį atliepti muzikoje pavyko ir kompozitoriui ir atlikėjams.
Laurie Anderson „Flow” kompozicija, rodos, tokia trumpa, bet ne ką mažiau jausminga. Tyra, kaip brėkštančio ryto gaiva, atsispindinti ant stiklinio ežero paviršiaus. Šiek tiek primenanti „The Beatitudes”, skambėjusį filme „La grande bellezza”.
Taip pat koncerte girdėjome Steve Reich kūrinius „WTC 9/11” ir „Triple Quartet”, tačiau pastarieji klausėsi sunkiau, gal dėl to, kad skambėjo su įrašais. Tarkim, „Triple Quartet” dėl to ir vadinasi trigubas kvartetas, kad jis parašytas trims kvartetams, t.y. dvylikai instrumentų. Todėl nors dabar mėgstama koncertuoti su „trūkstamų instrumentų” įrašais, man tokie atlikimai nelabai imponuoja, aš juose ne iki galo užčiuopiu gyvybingumą.
Atsistojus plojant jau po trečiojo biso, salėje beveik buvo galima apčiuopti ore išsidraikiusias Kronos kvarteto atliekamos muzikos įvairenybių stygas, panašiai kaip ankstyvą rudenį būna nutįsę keliaujančių voriukų voratinkliai – nuo krūmo, ant medžio, nuo šakos ant veido. Šios muzikinės stygos-siūlai tai tik mažos dalelės bendro muzikinio audinio, kurį per savo kūrybinį kelią yra nuaudęs kvartetas. Toks įspūdis dar labiau padeda įvertinti tai, ką išgirdome Kongresų rūmuose, nes juk mažas gabalėlis aukštos kokybės pyrago visada daug vertingesnis, nei kad prieš nosį išrikiuotos dešimtys prastų maximinių tortų. Tada galima ilgai ilgai džiaugtis tuo vieninteliu aukštos prabos gabalu, studijuoti kiekvieno atskiro sluoksnio skonio išskirtinumą ir stengtis kuo ilgiau užlaikyti kvapą, kad išliktų palaimingai į plaučius įtrauktas vertingas lengvos ir tikros muzikos aromatas.
