Kultūros karuselė (sausio 9 – sausio 16 d.)

in

Jau yra aiškios Alinos Orlovos naujo albumo pristatymo Kaune ir Vilniuje koncertų datos: sostinėje koncertas įvyks Šv. Kotrynos bažnyčioje sausio 22 d. (20 val.); Kaune – Kauno valstybiniame dramos teatre sausio 30 d. (19 val.)

Londono „Southwark Playhouse“ teatras trumpam tapo lietuviško meno tvirtove – tunelyje, po traukinių stotimi įsikūrusiame teatre, beveik tris savaites vyks skirtingų Lietuvos menų pristatymas: teatro, dizaino, muzikos ir kino filmų

Ocho, čia kažkas įdomaus!!! Sausio 15 d. Kaune atsidarė alternatyvios muzikos klubas „Face“, kurį pristatė profesorius Leonidas Donksis bei dinamiškasis Baltijos styginių kvartetas. Pranašaujama, kad tai bus ypatinga, akustinės muzikos, viešų diskusijų erdvė, menininkų, žurnalistų, intelektualų ir širdyje pankuojančių žmonių susitikimų vieta

„Žiedų valdovo“ pradėtas, filmų „Narnijos kronikos: liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“, „Aukso dulkės“, „Auksinis kompasas“ bei daugybės kitų fantasy stiliaus kūrinių bumas verčia susimąstyti, kodėl mėgstame kino pasakas? Apie tai su kultūros antropologu Wojciechu Burszta kalbėjosi žurnalo „Film“ kritikė Elżbieta Ciapara


Vasario 5 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre Anželikos Cholinos šokio teatras pristato premjerą – choreografės Editos Stundytės šokio spektaklį „Apie tyrąją Erendirą“, pastatytą pagal G.G. Marquez’o novelę „Graudus netikėtas pasakojimas apie tyrąją Erendirą ir jos nevidonę močiutę“

Jeigu vis dar negalite patikėti, kad neseniai pasirodęs grupės „Happyendless“ vaizdo klipas „Power Forever“ yra iš tiesų lietuviškas, tai šį penktadienį klube „Gravity“ įvyksiančiame „Pravda Naujokų Apdvanojimų Afterparty“ renginyje būtent jie surengs savo pirmąjį „visiškai gyvą“ koncertą

Živilė Pipinytė pristato du naujus filmus apie blogio ir gėrio kovą: Davido Cronenbergo “Rytietiški pažadai” ir Jameso Mangoldo „Traukinys į Jumą“

Nežinau, kiek tai džiugi naujiena, bet ketvirtadienį Kultūros ministerijoje vykusį konkursą Kauno valstybinio dramos teatro vadovo pareigoms užimti, laimėjo Egidijus Stancikas

Daiva Šabasevičienė apžvelginėja naujausią režisieriaus G.Varno spektaklį “Ruzvelto aikštė”, pastatytą pagal vokiečių dramaturgės Dea Loher kūrybą

Režisierius Rimas Tuminas, vadovaujantis garsiam Maskvos Vachtangovo vardo akademiniam teatrui, žada ten surengti lengvą lietuvišką invaziją – kviestis lietuvių kūrėjus, pristatyti lietuvišką režisūrą, o savo darbe taikyti lietuviško teatro principus

Paskutines praėjusių metų savaites visi rinko geriausius metų filmus. Dabar atėjo laikas blogiausiems. Tinklalapio „Dark Horizons“ redaktoriai parengė dvidešimties blogiausių praėjusių metų filmų sąrašą. Įdomu, kad beveik visi filmai rodyti ar teberodomi Lietuvoje, ko negalėtum pasakyti apie anksčiau skelbtus geriausių filmų sąrašus

Japonijos Vyriausybė, vykdydama Kultūros rėmimo programą (Japanese Cultural Grant Aid), kasmet skiria nemažai lėšų įvairių šalių kultūros, švietimo ir edukacijos projektams remti. Per dešimtmetį paramą yra gavusios didžiausios mūsų šalies kultūros ir mokslo įstaigos. Kokiai Lietuvos kultūros įstaigai bus šį kartą suteikiama milijoninė parama, skaitykite čia

2 komentarai apie “Kultūros karuselė (sausio 9 – sausio 16 d.)

  1. Bijojau, kad neatsidarys straipsnis. Taip ir atsitiko:

    Aikštė su bevaisiu medžiu

    „Ruzvelto aikštėje“ kalbama apie išėjimą – iš darbo, iš šeimos, iš įprastos aplinkos, iš gyvenimo. Iš teatro.

    Rūta OGINSKAITĖ
    LR teatro apžvalgininkė
    2008-01-14
    Naujasis vaidinimas Kaune sukurtas pagal Vokietijos dramaturgės Deos Loher pjesę „Gyvenimas Ruzvelto aikštėje“.

    Scenografas Gintaras Makarevičius scenoje pastatė tik vieną daiktą – strypą. Ko reikės dar, bus įnešta, įvežta ar nuleista. Arba parodyta milžiniškoje videoprojekcijoje. Visa erdvė – artistams, jų personažams.

    G.Varnui tai jau trečias D.Loher dramaturgijos pastatymas. „Nekalti“ vaidinami toje pačioje Kauno scenoje, „Klaros santykiai“ – Rygoje.

    Artima dramaturgės idėjoms

    Dramaturgė, kurios pjesės statomos įvairiose šalyse, žiūrėjo premjerą, vykusią Kaune sausio 11 ir 12 dienomis.

    „Esu mačiusi kelis mano pjesės pastatymus Vokietijoje. Jie buvo tokie spalvingi, efektingi.

    Gintaro spektaklis santūrus, jo teatro kalba šiuolaikiška ir poetinė. Joje aš jaučiu skausmingus svarstymus apie tai, kokie mes“, – džiaugėsi D.Loher.

    Dialogas su kitu spektakliu

    Nuo pat pradžios, kai policininkas ponas Miradoras pristato žiūrovams Ruzvelto aikštę, kyla prisiminimų apie spektaklį „Mūsų miestelis“. Jis buvo vaidinamas toje pačioje scenoje nuo 1982 metų.

    Prisimeni ne tam, kad lygintum spektaklius – G.Varno su Gyčio Padegimo ar pjeses – D.Loher su Torntono Wilderio.

    Prisimeni, kad lygintum gyvenimą, kuriuo svaigino „Mūsų miestelis“, ir šiandieninį, vykstantį „Ruzvelto aikštėje“.

    Harmoniją pakeitė disharmonija. Akivaizdu. Net ir tas strypas – juk tai medžio ženklas. Medžio, iš kurio lauk ne šešėlio ar atgaivos.

    Tai medis, kuriame gyvena narkotikų prekeiviai. Jų produktai ir jų čiurkšlės – štai ko gali sulaukti po tuo medžiu.

    Būtent čia renkasi „Ruzvelto aikštės“ herojai – iš gyvenimo dugno, bet šiltai parašyti ir dėmesingai kuriami aktorių.

    Nėra buitinių siužetų

    G.Varno spektakliai – iš tų, kurie pratina žiūrovą teatre suvokti ženklų kalbą. „Ruzvelto aikštėje“ kiekvieno personažo likimai – metaforos, o ne buitiniai siužetai.

    Sigitas Šidlauskas vaidina policininką Miradorą: prišaukęs mirtį savo sūnui, jis šaukiasi jos ir sau. Beviltiškas, uždaras ratas. Be išsigelbėjimo.

    Dainiaus Svobono fabrikantas Vito: jis meta paveldėtą ginklų verslą, kad neprisidėtų prie žudymo. Bandymas suardyti užburtą ratą?

    Daivos Stubraitės susidvejinusi Marija: ji sukuria antrininkę kompiuteryje. Žavesnę? Drąsesnę? Ar – visa naikinančią?

    Viktorijos Kuodytės ponia Mirador: netekusi sūnaus, ji sugrįžta pas vyrą, kad garantuotų jam lėtą mirtį. Kaip sūnaus.

    Pasitraukė iš karnavalo

    G.Varno kūrinys nieko niūraus nežada. Iš pradžių atrodo, kad čia viskas bus gana šviesu, grakštu ir net juokinga.

    Juozo Statkevičiaus kostiumai suteikia „Ruzvelto aikštei“ dargi komiško karnavalo atspalvį.

    Ypač kai sceną užvaldo Astos Baukutės sekretorė Konša ar Gyčio Ivanausko transseksualė Aurora. „Ir taip mes tapome draugėmis“, o kojytė su aukštakulniu bateliu tik švyst.

    Palengva spektaklis netenka bravūros.

    Transseksualų lemtį šio vaidinimo kontekste suvoki kaip lemtį žmonių, kurie nenori būti, kas yra, ir savo svajonei suteikia pavidalą, tegu ir ne palankiausiomis sąlygomis.

    O finalinį chorą – apie jaunojo Miradoro žudymą – išklausai kaip istoriją apie lėtą asmenybės naikinimą. Kaip režisieriaus atsisveikinimą su teatru.

    D.Loher G.Varną apibūdino kaip reto talento ir subtilumo režisierių: „Vokietijoje mums tokių trūksta. Jis moka atverti šiandieninį gyvenimą. Teatrui – tragedija jo netekti“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.