“Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ organizacinis biuras “Menų spaustuvėje” pagaliau pristatė 2009-ų metų kultūrinę darbotvarkę. Kokius projektus, menininkų darbus ir kitas naujoves išvysime 2009 metais Lietuvoje, skaitykite čia.
“Lietuvos žinios“ inicijavo diskusiją tarp teatralų, kultūrologų ir kultūros politikos atstovų apie šiandieninę teatro situaciją Lietuvoje. Diskusijos metu, kurią vedė L. Donskis, buvo aptarta daug įvairių klausimų susijusių su teatro strategijos nebuvimu mūsų šalyje, prastomis sąlygomis žymiausiems Lietuvą pasaulyje garsinantiems režisieriams, susipriešinimu tarp valstybinių ir nevalstybinių teatrų ir t.t. Apie tai skaitykite J. Mičiulienės parengtame straipsnyje „Nesaldi teatro kasdienybė“.
Iš OKT šią savaitę turime naujieną, kad kovo 4 d. buvo surengtas susitikimas tarp OKT teatro steigėjų, atstovų ir kultūros ministro J. Jučo. O. Koršunovo teatro įkūrėjai pristatė Vilniaus miesto teatro sukūrimo idėją, kurio steigėjais siūloma tapti LR kultūros ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybei. Kalbėta, kad teatrui būtų verta pastatyti naujas patalpas, jame dirbtų ir vaidintų ne vien OKT, bet ir kitos trupės. Apie tai čia.
ore.lt apžvalgininkė Miglė Bareikytė dalinasi įspūdžiais apie šių metų A.LT nominantus ir nugalėtujus, bei patį renginį vykusį Lenkų kultūros namuose praeitą penktadienį. Daugiau – čia.
Daiva Šabasevičienė kalbina režisierę Yana Ross, kuri Kovo 6 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatys savo premjerą – Rainerio Wernerio Fassbinderio „Laisvės kaina“.
Kokį kultūrinį reiškinį šį kartą narsto mūsų karuselėje nuolat besisupantis Jurijus Dobriakovas? O gi menininko Sauliaus Vaitiekūno monumentalią instaliaciją „Requiem orkestrui”, kurią įkvėpė pamišusio genijaus F. Nietzsches vienas iš veikalų – „Viskas visiems“. Nagrinėdamas šį kūrinį muzikkultūrologas teigia: „manau, kad meno vartotojui, kaip pakankamai keistai ir specifinei žmonių rūšiai apskritai būdingi periodiški mazochistinių potraukių priepuoliai, noras būti prislėgtam, sutraiškytam, išprievartautam meno. „Rekviemas orkestrui“ neišprievartauja, bet slogią ir vaiduoklišką, nerimastingą atmosferą galvoje sukuria užtikrintai.“ Sudomino? Keliaukit čia.
Dovydas Bluvšteinas primena, kad rokas gyvas ir jaučiasi gerai. Dar teigia, jog madinga muzikinė spauda ieško vis naujų ir naujų vardų bei veidų, bet paskaičius liaupsinančius straipsnius, reikia dar ir kažką klausyti. O vat ką būtent? – jaunimėli skaityk pats jo muzikinėje apžvalgoje “Vien tik rokas valdo mus”.
Savaitraščio “Literatūra ir menas” apžvalgininkai pažėrė gan gausią mozaiką įspūdžių apie renginius, naujus leidinius ir t.t. iš devintosios Vilniaus knygų mugės.
Lietuvoje jau kuris laikas galime stebėti visuomeninius judėjimus nukreiptus prieš valdžios struktūras, siekiant atkreipti dėmesį į tam tikrus įvykius, verdiktus susijusius su svarbiais visuomenei kultūriniais reiškiniais. Dar viena pilietinė akcija buvo surengta Šiauliuose siekiant išsaugoti šio miesto amfiteatrą, kuris turi savotišką simbolinę reikšmę miestelėnams. Apie tai skaitykite Gintauto Mažeikio straipsnyje “Šiaulių amfiteatras ir pasitikėjimas”.
Knygų kultūros istorikas Domas Kaunas ir bibliofilas Vidmantas Staniulis kalbasi apie asmenines bibliotekas ir knygos reikšmę mūsų gyvenime šiandien, kai skaitoma vis mažiau. Tad, jei norite sužinoti, kuo skiriasi kolekcininkas ir bibliofilas, ieškokite atsakymo Janinos Razmytės parengtame interviu “Turimą knygą galima glostyti ir uostyti”.
Kaune atidaroma šiuolaikinei vokiečių fotografijai skirta paroda. Kovo 14 dieną prasidedančioje parodoje „Vaizdavimas – įsivaizdavimas“ eksponuojami dešimties tai pačiai keturiasdešimtmečių kartai priklausančių menininkų darbai.
Žymus škotų pedagogas Alexanderis Neillas teigė: jei mokykla atlieps prigimtinius vaiko interesus, tai vaikas tam, kad pasiektų savo tikslą, priims bet kokią atsakomybę. Neillo manymu, kiekvienas yra laisvas daryti tai, ką nori, neperžengiant kito žmogaus laisvės. Jonas Ruškus, remdamasis įvairių užsienio pedagoginės minties kurėjų praktika, savo straispnyje nagrinėja švietimo sistemos programas ir žmogaus nuvertėjimo priežastis bei galimybes tam pasipriešint.
Na o pabaigai, “Šiaurės atėnai” anonsuoja dar tik rudenį planuojamos išleisti “Kitos knygos” leidyklos rusų rašytojo Eduardo Limonovo knygą “ Nevykėlio dienoraštis” nuotrupas. Jei turit laisvą minutę, būtinai paskaitinėkit šitą velniškai sarkastišką, vulgarų, o kartu poetišką kratinį ir tik nepasprinkit besimėgaudami gyvenimo realybe!
GASTROLĖS. Per keturis vakarus Vilniuje buvo galima pažinti Šiaulių dramos teatro sezoną
Rūta OGINSKAITĖ
Šiauliečių spektakliai priminė, kad kartu žmonės esti trumpą gyvenimo laiką. Reikėtų mokėti tuo džiaugtis, kaip „Noros“ daktaras Rankas ar „Trijų draugų“ herojai.
Keturi šiauliečių vakarai sostinėje žiūrovams buvo akivaizdžiai įdomūs. Nacionalinis dramos ir Mažasis teatrai turėjo tapti guminiai, kad sutilptų visi, kuriems rūpėjo pamatyti „Princesę Turandot“, „Salomėją“, „Tris draugus“ ir „Norą“.
Pasikvietę Aidą Giniotį režisuoti Carlo Gozzi „Princesės Turandot“, šiauliečiai laimėjo daug. A.Giniotis pasiūlė žaidimo taisykles, o aktoriai, vadovaudamiesi jomis, atsigavo ir kūrybingai įsidūko.
Teatro gyvenimui skirto interneto portalo menufaktura.lt lankytojai iki šiol nenurimsta, kodėl „Princesė Turandot“ negavo praėjusio sezono Auksinio scenos kryžiaus, nes jiems tai – geriausias spektaklis.
Poetės drama ir menininkai
Gana drąsiai Šiaulių teatras pasielgė įtraukdamas į repertuarą filosofo ir diplomato Arvydo Juozaičio pjesę „Salomėja“, kurios režisuoti pakvietė vieną jaunesnių Jono Vaitkaus mokinių Albertą Vidžiūną.
Ir pjesės autorius, ir režisierius turi mažai patirties, reikalingos scenai. Prasideda murdymasis galimybėse ir sprendimuose, bet apsisprendimo – nė kvapo.
Žiūrovams lieka spėlioti, kas jiems norėta parodyti: ar karo meto moterų drama, kai trūksta šilumos ir vyrų, ar egzistencinė menininkės tragedija, ar melodrama, kai moteris atstumia labai jai svetimo vyro širdį ir paramą.
Po to scenoje ima rinktis istoriniai personažai (Justas, Kostas, Petras, Antanas ir kt.) ir pakvimpa politine parodija. Tokio spektaklio patirties bent jau A.Vidžiūnas turi. Juk tai jis Nacionaliniame teatre įkūnijo Herkaus Kunčiaus dokumentinį farsą „Matas“ – deja, trumpam. Ir režisierius iš to nepasimokė.
Veikia banalios karikatūros
Salomėjos Nėries gyvenimo istorija traukė ir trauks nemažai autorių. Bet nė vienam jų poetės drama negarantuos nė mažiausios kūrybinės sėkmės, jeigu jie patys nežinos, ką tuo nori pasakyti.
Per „Salomėjos“ vaidinimą buvo nejauku dėl dramaturgijos, režisūros ir aktorystės diletantizmo. O žiūrovų kantrumas…
Šis spektaklis net atėmė žavesį iš Salomėją vaidinančios Ingos Norkutės. Ji neatpažįstamai bespalvė.
Tik Pranas Piaulokas išlaiko profesijos orumą, nors vaidmuo – SSRS rašytojų vadas Aleksandras Aleksandrovičius, o spektaklio aplinka prisotinta banaliausių karikatūrų.
Kodėl Maskvoje tarp lietuvių rašytojų, artistų ir politikų atsiranda vulgari Marilyn Monroe kopija, – didžiausia „Salomėjos“ režisieriaus paslaptis.
Vidutiniška meilės istorija
A.Giniočio režisūrinė patirtis – per dvidešimt spektaklių, A.Vidžiūno – vos penkeri metai.
Abu režisieriai dirba įvairiuose teatruose. O Regina Steponavičiūtė Šiauliuose ištikimai režisuoja nuo 1973 metų ir yra sukūrusi šiam teatrui nemažai sėkmingų darbų.
Jos inscenizuoti ir pastatyti Ericho Marios Remarque’o „Trys draugai“ rodo, kad režisierė puikiai pažįsta šiauliečių aktorių galimybes. Kartais R.Steponavičiūtė atsargiai plečia jas, kartais jai užtenka to, prie ko pats artistas yra pratęs.
Ir publika jau pripratusi, kad R.Steponavičiūtės kūriniai saikingo ritmo, truputį ironiški, mažumėlę graudūs. Tokie ir „Trys draugai“.
Bet kodėl jie gana išvėsę, be jausmų karščio? Spektaklis lygus, be kulminacijų, o juk žiūrovų akyse prasideda, rutuliojasi ir tragiškai baigiasi būtent jausmų istorija.
Gal nei režisierės, nei jaunų artistų šįkart neaplankė įkvėpimas ir nepaveikė nuostabus E.M.Remargue’o tekstas? Bet juk kūryboje darbo ir atkaklumo daugiau nei kažkokios įkvėpimo mistikos.
Ar reikia nuspręsti, kad Šiauliams gerai ir taip – šiltai, bet vidutiniškai?
Skatino aktorius keistis
Būtent Šiauliuose aktorius Sigitas Račkys pradėjo režisuoti, ir tai buvo „Juozapas Šveikas“ 2001 metais.
Henriko Ibseno „Nora“ – jo dešimtas spektaklis, o Šiauliuose – ketvirtas.
S.Račkio energija ir fantazija šįkart sukoncentruota ne į spektaklio režisūrinius įdomumus, o į personažų bendravimą.
Ir jokių tarnaičių ar pasiuntinių, kaip pjesėje. Visus penkis svarbiausius „Noros“ personažus matai tarsi stambiu planu, jauti ir galvoji drauge su jais.
Režisieriui rūpi atskleisti aktorius tokius, kokie jie dar nebuvo. Jūratei Budriūnaitei Nora – proga ne tik Helmerį, bet ir žūrovus įtikinti, kad ji nėra vien patraukli vėjavaikė „voveraitė“. Teatro direktorius Antanas Venckus atsiduria Krogstado – prašytojo, mažo žmogaus vaidmenyje.
Net charakteringasis Rolandas Dovydaitis pagaliau į sceną įeina ne tik pajuokauti, bet ir sukuria vaidmenį – gyvenimo pabaigos link sparčiai artėjantį ir iš to pasišaipyti dar sugebantį daktarą Ranką. Ir jau nebeatrodo, kad matai Gotfrydą iš „Trijų draugų“ ar nuolat girtą ir į krūtinę sau mušantį Salomėjos gerbėją Petrovičių.
* * *
Teatras prasidėjo nuo itališkos komedijos
* Šiaulių dramos teatras įkurtas 1931 metais.
* Pirmoji premjera – Carlo Gocci „Princesė Turandot“, kurią režisavo Borisas Dauguvietis.
* Po 75 metų pertraukos šią komediją Šiaulių scenoje vėl pastatė režisierius Aidas Giniotis.
* Per teatro gyvavimo metus pastatyta daugiau kaip keturi šimtai spektaklių.
* Šiaulių dramos teatras turi valstybinio repertuarinio teatro statusą. Repertuare – 24 spektakliai, iš jų 5 – vaikams.
* Per sezoną pastatomos 4-6 premjeros. Teatrui vadovauja aktorius Antanas Venckus.
* Trupę sudaro 27 aktoriai.