KURT VILE – Smoke Ring For My Halo [Matador; 2011]

Indie scena pasižymi tokiu cikliškumu: kažkuriuo metu ji visai priartėja prie mainstream‘o, netgi su juo susilieja, o tada vėl susitraukia, nes buvęs indie jau nebebūna indie… Man regis, dabar kaip tik ir esame tokioje išsipūtimo fazėje. Pogrindžio dvasia beveik išnyko, nepriklausomybės vertybę vis dažniau keičia populiarumo vaikymasis. Todėl taip malonu šiais laikais išgirsti naują tikrai gerą, tikrai indie albumą. Būtent tokį ir įrašė Kurt Vile.

Smoke Ring For My Halo leidžia prisiminti tą, jau beveik spėtą pamiršti, lo-fi dvasią, kurią taip meistriškai ištobulino tokios grupės kaip Guided By Voices ar The Microphones. Visos dainos šiame albume lyg ir įrašytos gana prastai: būgnai skamba dusliai ir neįmantriai, tarsi skirti vien ritmui palaikyti; gitaros linijos irgi kažkokios neaiškios, kartais girdi vien džeržgimą ir nieko daugiau; sintezatoriai irgi kuria tik triukšmo sieną. Geriau girdisi tik akustinė gitara ir balsas. Susidaro įspūdis, kad visa kita tarsi uždėta ant viršaus. Tačiau reikia pastebėti, kad toks įrašinėjimo būdas labai pasiteisino. Įrašas skamba labai intymiai, asmeniškai.

Visas albumas labai vientisas. Dainos keičiasi natūraliai, visas jas, regis, vienija panaši nuotaika. Tačiau tuo pat metu Smoke Ring For My Halo tikrai negalėtum pavadinti nuobodžiu, pasikartojančiu. Tie kūriniai visai kaip dienos gyvenime – lyg ir visos panašios, bet sykiu ir kažkuo skiriasi… Taip ir Kurt Vile kiekvienoje dainoje pademonstruoja ką nors naujesnio: atidarančioje Baby‘s Arms savo akustine gitara sukuria tokią ramią ir svajingą atsmosferą, kad jautiesi lyg vėlyvą vasaros vakarą sėdėtum kur nors prie laužo; Puppet to the Man tarsi nukelia į aštuntojo dešimtmečio pradžią – roko aukso amžių – kūrinys tiesiog smelkte persmelktas tos dvasios, kuria spinduliavo ir kokie The Velvet Underground (spėju, kad ši grupė Kurt Vile skambesiui padarė nemenką įtaką); Society Is My Friend (bene stipriausias albumo momentas) aiškiau pademonstruoja atlikėjo poetinius sugebėjimus, kad jam nesvetima ironija ir kritiškesnis požiūris. Tokius apibūdinimus būtų galima taikyti kone kiekvienai iš dešimties dainų. Vienas atradimas po kito.

httpv://www.youtube.com/watch?v=90WhAqmuee0

Puppet to the Man

httpv://www.youtube.com/watch?v=enTY6AITe1Q

Baby’s Arms

Dainų žodžiai atskleidžia ir nemenkus atlikėjo lyrinius sugebėjimus. Čia galima užtikti ir šiokį tokį kontrastą. Muzika lengva, kartais net smagi, o štai eilės tokios, gerąja prasme, klampios, demonstruojančios ne tokius ir lengvus autoriaus išgyvenimus. Lyrinis subjektas – jeigu kalbant apie dainas galima vartoti tokią sąvoką – pasiklydęs, blaškosi. Kartais suranda aplinkiniame pasaulyje kažką gero ir gražaus (Baby‘s Arms), o kartais atsiduria ir šaltoje kraujo baloje (Society Is My Friend)… Ko gero, geriausiai viską apibendrina uždarančioji Ghost Town, demonstruojanti pasimetimą, apatiją, bet tuo pat metu ir viltį.

httpv://www.youtube.com/watch?v=CFDjm4TzxSo

Society is my Friend

httpv://www.youtube.com/watch?v=gu9K40JjMx0

Ghost Town

Paties Kurt‘o Vile dainavimo stilius kažkuo primena jauną Lou Reed‘ą. Tas pats šaltas balsas. Intonacijos taupios, bet sykiu ir labai iškalbingos. Kita vertus ramesniais momentais, kai akustinė gitara dar labiau išryškinama, kaip kad pavyzdžiui kokioje Runner Ups, atlikėją norisi palyginti ir su Devendra Barnhart‘u.

httpv://www.youtube.com/watch?v=vnrB3UEoZDc

Runners Ups

Daug dar gerų žodžių būtų galima prirašyti apie šį albumą ir atlikėją. Tai, be abejo, vienas įdomesnių šių metų atradimų (bent jau kol kas). Smoke For My Halo nėra kažkos šedevras ar chart‘ų bomba. Ne, tai tiesiog porcija labai geros muzikos, nuo kurios pavargti bus labai sunku.

2 komentarai apie “KURT VILE – Smoke Ring For My Halo [Matador; 2011]

  1. „Society Is My Friend“ patiko psichodeliškumas, o albumas visumoj zanūdnas, kažkokia dainuojamoji poezija taikanti bet nepataikanti į Drake atmosferą.

  2. Iš pradžių buvau šokiruotas pamatęs, kad Ovidijus aprašė šį darbą (juk rašom tik apie patinkančius dalykus), paskui palengvėjo pamačius, jog naujo autoriaus įrašas :)

    Kaip ten bebūtų, albumą verta paklausyti vien dėl to, kad tai yra ir bus vienas labiau apkalbamų albumų šiais metais. Nepaisant Ovidijaus kritikos – gerąja prasme. Man jis puikiai toliau mina Bon Iver ir Fleet Foxes narkomaniniais, gėlių vaikų takais. Kitaip, bet vis tiek taip ritmingai atpalaiduojančiai hipnotizuojančiai. Now dance.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.