Šioje knygoje nėra nė krislelio tiesos.

Pirmasis knygos sakinys. Pirmoji pastraipa, puslapis, skyrelis. Viskas gerai atpažįstama ir suprantama. Tai tas pats, ko ir reikėjo. Senas geras. Kultinis. Einšteininis. Ir visoks dar toks. Kurtas Vonnegutas, kuris daugiau negu prieš pusamžį pamatė, kad žmonija savo begaline kvailybe mūsų vienintelius namus varo į negrįžtamą pražūtį, ir bandė savais tekstais atkreipti dėmesį į tas, planetą žudančias, piktžaizdes. Tai sričiai priskirtinas ir dar 1963-iaisiais pasirodęs romanas „Katės lopšys” (orig, „Cat’s Cradle”), kuris po pasaulį paskleidė naują religiją – bokononizmą.

„Katės lopšys” pradedamas pasakotojo užmačia ir prisiminimu, kad, kai buvo jaunesnis, ėmė kaupti medžiagą dokumentinei knygai, kurią ketino pavadinti „Pasaulio pabaigos diena”. Joje ketino aprašyti, „ką įžymūs amerikiečiai veikė tą dieną, kai pirmoji atominė bomba buvo numesta ant Hirosimos”. Tie įžymieji iš esmės apsiriboja daktaru Feliksu Hionikeriu, vienu iš pirmosios atominės bombos „tėvų“, ir jo aplinkiniais – šeimyniškiais, bendradarbiais, pažįstamais. Visi minėtieji vienaip ar kitaip prisimena Feliksą ir tą lemtingąją pasauliui dieną, kuri kai kur atėmė tūkstančius gyvybių, o kitur buvo niekuo neypatinga, nebent tuo, kad orų mergaitė pranešė, kad bus lietaus.

– Kartais gyvenime pasitaiko išties juokingų dalykų.

Naratorius, besekdamas Hionikerio įpėdinių pėdsakais sužino, kad genialusis mokslininkas be atominės bombos sukūrė ir dar vieną stebuklingą medžiagą, ledą Nr. 9, galinčią į kietą substanciją paversti bet kurį skystį – reikia tik tinkamos progos jai išbandyti ar panaudoti. Medžiagą pasidalino trys Hionikerio vaikai, kurių vienas pasirodo esti paskirtas San Lorenso, tokios „bananų” respublikos, mokslo ir pažangos ministru. Į tą šalį, salą, kurioje egzistuoja mažai kam girdėta religija, bokononizmas, ir išvyksta mūsų pasakojimo herojus.

Kiekvienas bokononistas, žinia, džiugiai sutinka keliauti, kur tik jam pasiūlo. Pasak  Bokonono, „keisti kelionių pasiūlymai – tai Dievo šokių pamokos.”

Tokia knygos fabula, pabaigoje virstanti į fantastiškai apokaliptišką paveikslą, yra tik griaučiai, siekiant paporinti žmonijos elgsenos absurdiškumą ir trumparegiškumą. Tas fantastikos krislas (romanas net buvo nominuotas Hugo apdovanojimui), labiau išlendantis tik paskutiniuose knygos skyriuose, drąsiai gali būti laikomas tiesiog visai realaus atominio karo ar nevaldomų mokslinių išradimų, skirtų militarizmui, alegorija.

„Katės lopšyje” yra ne vienas bokononistinis naujadaras, kurių prasmę reikia sekti ir nepamesti, bet šiaip Vonnegutas rašo nesudėtingai, lakoniškai, nuolat spinduliuoja kandumą, ironiją, sarkazmą ir preparuojama tematika bei įžvalgomis pliekia tiesiai į dešimtuką. Autorius siekė universitete įgyti antropoligijos žinių ir jų tikrai įgijo (nors studijų ir nebaigė) – tai ryšku tiek šiame kūrinyje, tiek kituose, kur Vonnegutas pasirodo kaip nepamainomas žmogaus prigimties žinovas. O „Katės lopšyje” kliūva tiek religijoms, tiek mokslui, kuris naudojamas karo reikmėms, žmonių naikinimui, o ne gerbūviui, tiek diktatoriškų šalių politinės santvarkos absurdiškumui, tiek pramonininkams, dėl pigesnės darbo jėgos perkeliantiems savo gamyklas į Aziją, tiek žodžio laisvės padėčiai Amerikoje, tiek „žmonijos kvailumui ir sugedimui”.

– Bet jeigu ši diena išties skirta šimtui kare nužudytų vaikų pagerbti, ar dera per ją rengti jaudinančius paradus? Atsakymas – taip, bet su viena išlyga: mes, švenčiantieji, privalome  sąmoningai ir nenuilstamai stengtis, kad mes ir visa žmonija taptume mažiau kvaili ir ne tokie sugedę.

„Katės lopšys” yra viena iš tų knygų, kurią būtina perskaityti, kuri ir po penkiasdešimt metų po parašymo skleidžia ir dar antra tiek skleis blaivų, humanišką, teisingą, nors ir satyrišką požiūrį į kasdienybę, kurioje tiek daug triukšmo dėl nieko, kurioje tiek daug kovų su vėjų malūnais dėl naujų malūnų (tikiu, kad jeigu Vonnegutas būtų gyvenęs šešioliktame amžiuje, tai jis būtų parašęs „Don Kichotą”), į kasdienybę, kurią vis sunkiau priimti be juodojo humoro. Vonnegutas sakė, kad ir nereikia per daug rimtai žvelgti į pasaulį, žmones, poelgius, nes kai kurie dalykai rimtumui nepasiduoda, o humoras leidžia išlikti sunkiausioje situacijoje.

PS. Nežvelkite rimtai ir į šį tekstą, nes kitaip gali nepavykti pasidaryti katės lopšio. Gerai, kad šiais laikais viskam yra mokomųjų filmukų. Vienas tokių: