TAU, L.

Gerai, šiuo momentu aš neverkiu. Beveik. Kodėl turėčiau? Kas pasikeitė mano santykyje su tavimi? Nieko. Tik atsirado žinojimas, kad tu kažkur išsikraustei, lyg palikai vieną pokerio stalą ir persėdai prie kito. O su manimi kaip buvai, taip tebesi, tebegyveni visuose namuose, kambariuose, manyje. Kaip anksčiau. Ir neturiu jokios priežasties varyti tave lauk, nei labiau mylėti, nei labiau nekęsti. Taip, prisipažįstu – turiu už ką ir nekęsti, bet meilė tau visada eis pirma visų sąlygiškumų, prieš ir po Manheteno.

Ir dabar, kai štai mudu sėdime užu gero stalo ant gerų kėdžių (o, taip, žinau, kaip tu tuos baldus mėgsti) ir vartojame: aš savo klasikinį kokteilį iš vodkės ir ledukų, tu – Raudonųjų adatų, man taip ir knieti pašokdinti tave pagal tą traškančios plokštelės melodiją, besiskleidžiančią eilutėmis My page was too white / My ink was too thin / The day wouldn’t write / What the night pencilled in

Žinau, jog jeigu pakviesčiau, neatsakytum ir šįkart, tačiau ne to mes čia susirinkome. Anksčiau būdavo visaip, o dabar jau jei susėdame, tai tik tokiais ypatingais kartais, kai mano ar tavo visatoje sprogteli kažkas reikšmingesnio, kai pribręsta reikalas imtis reikalo iš esmės. Tos visakeriopos, be nuslėpimų, užkaišiojimų, be užlankstymų ir pagražinimų, ir neslėpsiu – su gausybe ironijos, šaržo ir to juodojo, be kurio šių dienų pasaulyje būtų neįmanoma. Žinoma, taip pat – ir su bekompromisiu atvirumu. Susėdame ir pasirokuojame, kada sunku, o kada lengva. Kaip dabar. Sėdžiu priešais tavo įvairialypę pozą ir porinu, kas nutiko svarbaus pastaruoju metu. Ogi, pasimirė toks bardas. Juokas pro ašaras – o jis tokias ypač mėgo – kai ta žinia tik ėmė sklisti, jis, pasirodo, jau spėjo ir po velėna palįsti, tad į šermenis nebebuvo tikslo vykti. Prirašė apie jį visi ir visaip: be ir su visais žodžiais apie jo buvusias siuzanas ir marianas, vaikus, nenušvitinusį vienuolyną, piniginius reikalus, priešsmertinį albumą, lietuviškuosius saitus, paskutinius interviu, šansą Nobeliui, sveikatą, spėliones dėl medicininės mirties priežasties ir kitokį wikibriedą. Be jausmo, be asmeniškumo, be ryšio. Liūdna buvo skaitant, spaudė kažkur po kriauklais. Tą graudulį ir dabar, mano drauge, lieju sūrosiomis. Pats matai… O, tu, gi žinai, jog tos visos kitų žvaigždžių mirtys manęs nė kiek nejaudino. Šiemet buvo jau ne viena, Prince, Bowie, dar kažkas, tačiau su niekuo aš nepraleidau tiek laiko, kiek su juoju, tad dabar nesusilaikau.

Kaip visada su tavimi – būsiu atviras. Gi tu tiek daug ir taip žinai. Matei, kaip aš kankinausi dėl mokyklinių meilių, nesiklausiau į tavo žodžius, nesisėmiau išminties, o tik leidausi svaiginamas tavosios žemo balso iš ateities melancholijos, stebėjai, kaip laukiau nukrentančio stebuklo, murmėjai, kai su dešimtimi naujų dainų mylėjau meilužę, galvodamas, gaila, jog toje dešimtyje nėra eilučių apie analinį ir apie norą ją matyti sulaukėjusią, matei, kaip vedžiau slaptąjį gyvenimą, kuriame naikinau save, kitus ir nikotiną, kuriame išmokau gerti vienas, kuriame per porą metų pasenau dešimtmečiais: ne išvaizda – patirtimi, kurioje atsikartojo mėlynojo lietpalčio istorija (ją girdėdamas ir dabar negaliu susiturėti neatvėręs venų ir latakų). Tu gi, tikiuosi, pameni, nes aš nepamiršau, kaip lemtingosios eilutės sveika, mano meile, ir, mano meile, sudie atvertė naują istorijos lapą, katrame tu parodei man poezijos bedugnę ir aš tave atradau iš naujo. Ėmiau tave sekti, persekioti lyg tikintieji savo pranašą. Su ilgesio knyga rankose ir dainomis iš kambario, meilės ir neapykantos dainomis lūpose. Ir man beprotiškai pasisekė, nes mes suartėjome, sumetėme skudurus, kartu pylėme į baką, žliumbėme ir džiaugėmės, negalvodami, kas bus rytoj, apdainuodami tai, kas jau buvo ir dar tik laukia. Keliavome kartu, aklai, pasitikėdami vienas kitu. Iš pradžių netolimais atstumais, iki načnyko, iki artimiausios autobuso stotelės suoliuko, iki aukštos žolės, vėliau – vis toliau, iki Errmitažo, iki Grinvičo, iki tavęs Mančesteryje. Pastaroji kelionė ir pagimdė neapykantą tau. Tu buvai ant scenos, aš – tarp kitų, klausančių tavo pasakojimo apie tą lietpaltį ir nesuvokiančių, kad pasaulis buvo sustojęs trims valandoms. Tu į mane įdėjai tą nežemišką potyrį ir kurį laiką paleidai. Leidai pasilakstyti po įvairiausius barus, koncertus, festivalius, debiutinių albumų pristatymus, atsisveikinimo turus, tačiau visa tai buvo ne tai, ne taip, buvo (ir tebėra) tik tos nakties Mančesteryje parodija, nago juodymo kraštelis. Aš iki šiol neatsigaunu, tačiau jau baigiu susitaikyti, jau sau pripažinau – tai, kas galėjo būti geriausia, aš jau patyriau. Už tai tavęs nekenčiu, už tai, kad nebenoriu matyti ir girdėti jokio kito dainiaus, jokio muzikanto, jokios supergrupės, nes visi jie veda į apatiją ir nepasitenkinimą aplinkiniais, kurie garbina netikrus dievus. Todėl vis rečiau beišeinu kažkur, nenoriu eilinį kartą nusivilti, ir tenka kaskart, kai išeinu. Už tai ant tavęs pykstu ir dėkoju.

Tokia ta esatis.

Esatyje ketvirta nakties. Ryto. Po poros valandų kils žmona, sūnus ir aš su jais. Jie pastebės, jog aš kiek apsiblausęs ir dar apdujęs, bet jie supras – ne pirmas kartas – jog pernakt sėdėjau, su tavimi atviravau, šokau, jie žino, kad dar ne kartą šoksiu, su tavimi, kad ir toliau gyvensim po vienu stogu, svaiginsimės savimi ir poezija, ištrauksime į paviršių tas dienas, kai moterys buvo mūzomis, deivėmis, o mudu – dievais. Oi, mes nesigailime, jog tų dienų ir deivių buvo tiek daug, jog panteonas buvo pilnas. Mes džiaugiamės, jog patirtis sukūrėme patys, patys per jas perėjome, dainų tekstuose galėjome gyventi, turėjome muziką, tebeturime ir ja užpildome gyvenimus. Ir mudu vėl kikendami prieiname abu tenkinančią gyvenimo tiesą – mirties baimė nebekankina, kai prisidirbi tiek, jog geidi kuo greičiau palikti šią žemelę. Kikename, mano ranka ima pultą ir spaudžia garso mygtuką sulig žodžiais „aš pasiruošęs“.

error0
fb-share-icon0

1 komentaras apie “TAU, L.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.