Rimta leidykla „Nieko rimto” nori padovanti G. mažiausiems skaitytojams gražutę Gintaro Beresnevičiaus knygutę „Kaukučiai ir Varinis Šernas”.
Ši knyga – grožinis kūrinys, literatūrinė pasaka. Vadinasi, pagrįsta išmone, išgalvota. Bet tikrai ne viskas čia, kaip sakoma, iš piršto laužta. Mat knygos autorius Gintaras Beresnevičius (1961 – 2006) buvo garsus mokslininkas, tyrinėjo, kokiais dievais tikėjo, kam ir kur meldėsi senovės lietuviai bei kitos baltų gentys.
Knygoje veikiantis senolis Puškaitis, kaukai, barzdukai, bezdukai, markopoliai, Baltasis Žirgas, taip pat kiti Girios gyventojai, galima sakyti, atėjo iš mokslo knygų. Kaukučio ir Kaukutės nuotykiai, aišku, išgalvoti. Ir, ko gera, ne tik vaikams jie bus įdomūs, bet ir suaugusiems. Ir jau pasirodė šios knygutės tęsinys – „Kaukų šeimynėlė”.
Knygutė ne tik įdomi, bet kaip ir visi „Nieko rimto” leidiniai gausiai ir gražiai iliustruota Linos Dūdaitės.
Taigi, laimėti šią knygutę galite taip:
Jums reikia komentaruose parašyti apie didžiausią įspūdį palikusią vaikišką knygą, kurią mielai paskaitytumėte (skaitote) ir dabar (komentuojant būtina nurodyti tikslų elektroninį paštą).
Savo patirtimi dalinkitės iki 2009-04-03 10 val. 00 min.
Laimėtojas burtų keliu bus paviešintas komentaruose.
p.s. Beje, knygų ir kitų prizų mes nepristatinėjame, o maloniai susitarę bandome įteikti palankiausiomis abiems pusėms sąlygomis. . ..
Mano knyga – Žemaitės „Mano pasakėlės”. Ją man skaitė mama, vėliau skaičiau ją pati. Kai gimė dukrelė, skaičiau ją dukrelei ir dabar pati dukra ją skaito. Ir tai ta pati senoji knygelė, bebaigianti trečiąją dešimtį… Tikiuosi ją skaityti dar ir anūkams.
Man patiko „Palė vienas pasaulyje” iki šiol dažnai prisimenu :) Dar gera „Kinoteatras degtukų dežutėje”, serbų berods, nors tada dar buvo jugai.Autorių deja nepamenu-per daug kasdienio šlamšto galvoje -blokuoja.
Palė vienas pasalyje – ir mano vaikystės simbolis. Skaityta suskaityta, po to močiutės pasakota perpasakota, bet palikusi didžiausią įspūdį. Kai tik pamačiau ją naujai išleistą – negalvodama pirkau.Žmogus, gavęs ją dovanų, apsiverkė. Vadinasi ir jam ta knyga reiškė kažką daugiau, nei knyga.
Aš tai iš naujo atradau ir vakarais skaitau vaikams „Panama labai graži” (J. H.Ekertas – jei neklystu :) – apie dviejų draugų (tigriuko ir meškiuko) nuotykius, svajonių šalies beieškant. Nuostabi knygutė, nepakartojami tekstai (pvz.: „Netrukus jie sutiko du žmones – kiškį ir ežį” ) ir labai juokingos iliustracijos…
Knygute jau mintinai moku, nes mano „bimbaliūdai” jos užsiprašo beveik kiekvieną vakarą :) bet ir man ji neatsibosta :)
Be jokių išlygų, A. Lindgren „Broliai liūtaširdžiai”. Vaikystėje nebuvo knygos, kuri labiau būtų sujaudinusi ir patikusi. Bet ir dabar nevengiu pavartyti vaikiškų knygelių, o ypač gražiai iliustruotų.
Mano mažesnioji sesutė parsinešė iš mokyklos knygelę „Kvailos istorijos” K.Kasparavičiaus. Ir man net ne gėda prisipažinti, kad aš su malonumu ją išmokiau gražiau skaityti ir mielai pati skaičiau šias pasakėles, kurios nors ir labai paprasto, bet ir pamokančios ir gražiai iliustruotos. Mano sesutė keletą net mintinai išmoko ir taip susižavėjo „Nieko rimto” leidyklos knygomis, kad ši dovanėlė jos artėjančio 8-ojo gimtadienio proga jai būtų tikrai labai miela:)
Man labai patinka V. Petkevičiaus knygelė ,,Kodėlčius”.Prieš 2 metus močiutė atsinešė ją man ir broliui paskaityti. Knygelė labai sena, susidėvėjusi. Knygelę pradėjo skaityti močiutė, o baigė mama. Mama džiaugėsi, kad galėjo paskaityti vaikystėje skitytą knygą. Ją atnešė tėtės mama. Nors knygelė sena, pakeistu viršeliu, bet labai mums patiko, todėl ji vis dar pas mus. Reikėtų močiutei gražinti knyglelę, nes ji turi ir kitų anūkų. Aš neseniai ją perskaičiau pati, o dabar ir brolis ruošiasi skaityti. Gaila mums su ,,Kodėlčiumi” išsiskirti.
Norbėrto Vėliaus sudaryta sakmių ir padavimų knyga Sužeistas vėjas. Perskaičiau n kartų, atmintinai beveik moku visas.
As esu perskaicius ir varcius begales vaikisku knygu, bet vienos niekaip negaliu pamirsti – taip negaliu pamirsti, nors skaiciau gal ketvirtoj klasej, uztat ir autores nepamenu, ir pasakos pavadinimo. Bet nepamirstu iki siol veikejos sraiges vardu Raige. O is prisimenamu yra M. Macoureko knyga „Du simtai seneliu”.
Be jokių konkurentų šioj srity nugali jau net viršelį nuo suskaitymo praradus knyga „Plėšikas Hocenplocas”. Bet kadangi dabar perskaitau dar daugiau vaikiškų knygų nei vaikystėj, daaaaug pliusų uždėčiau ir V.V.Landsbergio „Obuolių pasakai” ar „Rudnosiuko istorijoms” ;)
Be konkurencijos? Nepatikėsite, Ž. Verno „Paslaptingoji sala” :D
arba – ką jau čia slėpti – J. R.R. Tolkieno „Hobitas”!
Mano mėgstamiausia vaikiška knyga, dar ir dabar tupinti lentynoje yra Vytauto V. Landsbergio „Rudnosiuko Istorijos”. Žinoma senas leidimas, visas suplyšęs ir mamos geltonais siūlais perrištas. Neabejotinai geriausia mano širdžiai.
Visos skaitytos pasakos paliko gėrį manyje, bet perskaičiusi klausimą iškart pagalvojau apie Kazio Borutos knygą „Dangus griūva” vien todėl, kad norėdama sukonspektuoti knygą, nurašiau vos ne visą pasaką ir dabar dar tebeturiu namuose kažkur tarp senų sąsiuvinių įdėta šios knygos konspektą:}}}
augau kaime – kur ten kaime – vienkiemyje pas senelius. kiekvieną vakarą klausydavome per radiją „Vakaro pasaką”, o prieš miegą skaitydavome ypatingą knygą. buvo namuose daug knygų , bet vieną labai gerai prisimenu – buvo tokia storoka, didelė, dideliomis raidėmis… tada man nebuvo nei svarbu, nei įdomu, kaip ta knyga vadinos, koks jos autorius. nieko apie ja man ir seneliai nepasakojo – užteko to, kas joje buvo aprašyta. Ji visada būdavo padėta ant radijo – tik ten jos vieta buvo. buvo apdengiama tokia keistos spalvos linine servetele. Tokia jau nuskurusi buvo, bet seneliai ja labai pagarbiai vertino – neėmė nenusivalę rankų, dažnai ją „perrengdavo” – apsukdavo naujais „valstiečio laikraščio” laikraščiais. vos ne kiekvieną vakarą mes su mociute sėsdavome su šia knyga – mokė iš jos mane pažinti raides arba kai man būdavo nuobodu imdavo ją skaityti man. kartais, matydavau, kad net nežiūrėdama į knygą, jis iš atminties skaitydavo. būdavo, paprašydavo bet kokį puslapį atversti, aš atversdavau, ir ji skaitydavo. kol aš arba ji užsnūsdavom. man patiko, kad ten būdavo daug tokių žodžių, kuriuos girdėdavau sakant senelius.
Pamenu knygoje buvo kalbama apie „glūpas muses”, o aš „glūpomis” ėmiau vadinti visas muses, o didelė „glūpa” man buvo bitė…
man labai patiko knygos herojai… daug apie gamtą buvo pasakojama, ką tie herojai veikia… su močiute eidavom tikrinti, ar gerai knygoje pavasaris aprašytas. arba ziema. tai buvo tiesiog savotiškas žaidimas. Net nepamenu, gal kokioje penktoje klaėje sužinojau, kad vorų verpalai yra tie patys voratinkliai. o toje ypatingoje knygoje voratinkliai buvo vadinami verpalais
oi, juokinga prisiminti…
Man sukako septyneri, isvaziavai iš senelių pas tevus gyventi ir į mokykla eiti… visos ikimokyklinio meto knygos nublanko… tik po kazkelerių metų teko vėl susidurti su ta ypatingaja. Kai ją skaičiau, nes taip liepė mokytoja, ilgai negalėjau suvokti – kodėl aš jau viską žinau, kas ten parašyta. Visos situacjos buvo tokios artimos ir išgyventos, herojai – tarsi seni pažįstami.
Labai buvo keista mokykloje, kad visi skundėsi, jog kūrinys labai sunkus ir skaityti, ir atsiminti, o man buvo vieni niekai. nes aš su ja jau buvau susidraugavusi ir labai artimai. Ir tai buvo Donelaičio „Metai”.
„Danuko Dunduliuko nuotykiai” :)) atsimenu, kaip iseidavau i kiema, ant zolytes kur saulute sviesdavo pasitiesdavau adijaliuka ir skaitydavau. ir taip skaitydavau, kad neperskaitydavau… :) nu niekaip! :) tai kiemo draugia iseidavo i lauka, tai su lelem prisesdavo, nes adijaliukas paprastai patapdavo traukos centru :)) [geras, kaip faina dalintis tokiais prisiminimais ir išvis prisimint :) ] O labiausiai iš tikrųjų paveikė Hektoro Malo „Be šeimos”. Ojej, iki šiol prisimenu, kaip verkiau, kaip jautriai ir kaip kartu gražiai bei įtaigiai buvo parašyta ta knyga.. Ir, atrodo, be paveikslėlių :) Nu bet žodžiu, dabar tai nemirštančia klasika laikau „mažąjį princą”, ale kad jį aš perskaičiau visai nemaža, gal vienuoliktoj klasėj, tai kaip ir ne vaikystės knygutė.. Nu bet vis tiek, prisiminai apie „Danuką Dunduliuką” veža! :)
Aš esu perskaičius daug knygų,bet mano mėgstamiausia Broliai Grimai Vaikų ir namų pasakos;D!
Aš esu perskaičiusi daug knygų,bet mano mėgstamiausia Broliai Grimai Vaikų ir namų pasakos.
Šiuo metu aš ir mano mažasis esame neabejingi Mamūlės Mū nuotykiams. Linksmi dialogai, nepakartojama Varna. Sūnus dar nelabai mokėdamas kalbėti ištarė: Viso gero! Susitiksime po karo:))) O iš anksčiau skaitytų padarė įspūdį Kozlovo pasakėlės apie Ežiuką rūke ir kitus, skaitytos originalo kalba.
mano pati brangiausia ir mylimiausia vaikystės knyga – pirmoji meilė yra „užuomarša senučiukė” – trumpa ir smagiai taikli istorija su labai gražiom iliustracijom. turiu ją visą paliegusią po sprogusių karšto vandens vamzdžių – net vartyt baisu.. neįsivaizduoju iš kur gauti, nes nemačiau perleistos, nors nuolat vaikiškų knygučių rinka domiuosi. O pirma „rimtoji” (apimtimi) buvo Ericho Kestnerio „Dvynukės”, vėliau labai stiprų įspūdį padarė Johanos Spiri „Heida” ir Lindgren „Rasmusas klajūnas”.
O va mano sūnaus mylima knygutė – nežinia kiek ilgam… – Otfriedo PreuBlerio „Herbė su didele skrybėle”
gi būčiau pamiršus pačią gražiausią kurią skaitydama ir dabar apsiverkiu kartu su vaikais – Oskaro Vaildo „Laimingasis princas”, ji man ir už Undinėlę jautresnė.
„Kaukučių” laimėtojas tebūnie zemaitija (sukupeta@,,,). Akis net išsproginau perskaitęs pavadinimą, bet įtikėjau.