Leidykla “Trigrama” dovanoja G. skaitytojams Ken Kesey romaną „Skrydis virš gegutės lizdo”.
Tikriausiai ne vienas yra matęs to paties pavadinimo Milošo Formano kino filmą. Knygą teko skaityti senokai, turėjau kažkada tokį nesveiką susidomėjimą psichiniais ligoniais ir psichiatrinėmis ligoninėmis, bet grįžkime prie knygos:
Nešališką apžvalgą ir diskusiją galite rasti čia, o knygos anotacija taip pat nemeluoja:
Kenas Kizis į Amerikos ir pasaulio literatūros istoriją pateko kaip vieno romano autorius, tačiau rašytojo ir jo knygos likimas neeilinis.
1960-aisiais jam dvidešimt penkeri. Uždarbiaudamas K. Kizis tampa savanoriu klinikoje, kurioje vykdomi vyriausybės finansuojami psichotropinių preparatų tyrimai. Vėliau įsidarbina naktiniu sargu psichiatrijos skyriuje. Pats ima eksperimentuoti su haliucinogenais. Visa ši patirtis jį esmingai paveikia. Ima formuotis „Skrydžio virš gegutės lizdo” apmatai.
Knyga iš karto tampa vos ne šventu tekstu tuometiniam maištaujančiam jaunimui. Aplink rašytojo namą ima burtis bendraminčių komuna. Jie nusiperka seną mokyklinį autobusą, išdažo ryškiomis spalvomis, prigrūda garso aparatūros ir, pasivadinę Merry Pranksters (Linksmieji išdaigininkai), išsiruošia kelionėn per Ameriką. Keliauja rengdami improvizuotus pasirodymus, filmuodami savo nuotykius, demonstruodami etinių dogmų, susijusių su neigiamu požiūriu į narkotinę ekstazę, nepripažinimą. Netrukus laikraščiai ima rašyti apie „keturratę misiją prieš tėvų tikėjimą, konstitucines normas ir amerikietišką gyvenimo būdą apskritai”.
Po šio audringo laikotarpio, penkių mėnesių pataisos darbų už marihuanos laikymą, K. Kizis prabyla apie kitą, benarkotinę pasaulio ir savęs pažinimo pakopą. „Vaikščiodami pro tas pačias duris mes niekur nenueisime,” – ima kalbėti jis.
Su šeima jis persikelia į tėvo fermą ir ten apsistoja ramiam gyvenimui. Parašo dar keletą romanų, bet šie jau nesusilaukia tokio didelio pasisekimo. K. Kizis mirė 2001-aisiais, tačiau daug kas iki šiol jį laiko svarbia Amerikos kontrkultūros figūra, netgi kontrkultūros tėvu, vienu iš psichodelinio judėjimo guru.
Taigi, norintys laimėti šį kultinį romaną, iki 2009-05-07 21 val. 00 min. el.paštu: knyga@g-taskas.lt rašykite, kokius esate skaitę grožinės literatūros kūrinius apie psichinius ligonius, ir papulsite tarp dalyvaujančiųjų burtų traukime. Laimėtojas ir jo atsakymas bus paviešintas komentaruose.
p.s. Beje, knygų ir kitų prizų mes nepristatinėjame, o maloniai susitarę bandome įteikti palankiausiomis abiems pusėms sąlygomis.
Paskutinį kartą skaičiau ant išlankstyto cigarečių pakelio mano pačios išraitytą „genialų“ savo sielos gelbėjimo, valymo, plovimo ir padžiovimo viešai savo daugiabučio kieme planą. O ką ne knyga? (bent jau viršelis tai drąsiai) O ką ne apie psichikos ligonį? (kitam tai net komplimentas būtų) O ką ne grožinė literatūra? (kent’o pakelio dizainas man net labai žaliai grožinis) Visa tai – tik sąvokų klausimas. Ooo! štai ir tema naujam įkvėpiui.
;)
Izabelė iš Remarko Juodojo obelisko. Sunku įsivaizduot kad kažkas būtų galėjęs jautriau ir švelniau aprašyti tokią būtybę. Vietom net kyla abejonių ar tikrai sveikųjų tikrovė tokia vienareikšmiškai teisinga… Antanas Škėma Balta drobulė (JO motina). ekspresionistai savo kūrybai išraiškos laisvės ir formos sėmėsi ne tik iš vaikų saviraiškos, bet ir iš žmonių su psichikos negalia darbų.
Johnas Katzenbachas „Pamišėlio istorija“ apie žmogų, kuris nekentė žodžio „kodėl”
Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena”. Ne viena ašara nevalingai išriedėjo iš akių skaitant šią knygą. Žinote, kas yra „mankurtas”? Tai kažkada gyvenęs normalų gyvenimą, turėjęs šeimą, mylėjęs žmogus, iš kurio vieną dieną visa tai atimama be jokio gailesčio. Per nežmoniškus skausmus bandant iš jų atimti atmintį ir padaryti bejausmiais vergais, dauguma šių kankinių neišgyvendavo. O tie, kurie išgyvendavo – jiems tai anaiptol nebebūdavo svarbu. Mankurtas neprisimena savo ankstesnio gyvenimo. O ar numanot, kaip skaudu motinai, pas kurią užklįsta jos sūnus mankurtas, tačiau jos visiškai neprisimena? Ir jau nebeprisimins…
Beje, tai istorija, faktai. Skausmo ir gailesčio kupina knyga.
P.S. Atmintis jiems buvo atimama ant nuskustos galvos uždedaant kupranugario sprandinės odą. Tada kankinius palikdavo dykumoje prieš saulę, kupranugario oda imdavo džiūti ir spaustis į galvos odą. Nuskusti plaukai pradėdavo ataugti, tačiau neturėdami, kur, jie pasiekę kupranugario jau sudžiuvusią odą, užsiriesdavo ir augdavo jau į galvos odą. Taigi, dauguma skausmo neištverdavo, o ištvėrę atminties netekdavo visam laikui. Kodėl tai buvo daroma? Tik taip jie galėdavo paklusti savo šeimininkui visu 100 procentu atiduodami visą save ir tai, kas kažkada jiems buvo brangu.
Mano laikas apie tai per istorijos pamokas būdavo dėstoma :)
Pogoliau priskaičiau ir prisirašiau krūvą knygų apie psichinius ir ne tik. Tarp tokių net Kunčino „Tūla” pateko. Keista. Ale kaip bebūtų postinu laimėtojo atsakymą:
Psichai gera tema. Pradzia tokiai temai dave butent „Skrydis virs gegutes lizdo”, o paskui buvo kruva kitu. Ir keisciausia, kad didziojoje daugumoje tokiu knygu tie musu vadinami „psichai” daznai atrodo protingesni uz „sveikuosius”. Taigi po „gegutes” buvo:
E M Gudmundsson „Visatos angelai”, G. Bataille „Akies istorija” ir „Dangaus žydryne”, M. Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį”, R. Blocho „Psichopatas”,
ir I. Ambjornseno cikliukas apie „Elinga”.
S.Kingo knygose pilna visokių maniakų, labiausiai „patike” „Mizere” ir „Svytejimas”
O didziausia ispudi tai paliko P.Duncker „haliucionuojantis Foucault”, po kurio galima, netgi reikia perskaityti visas pacio Foucaulto veikalus.
tam tikra pamiseliskuma galima rasti Burgeso „Prisukamas apelsinas”, I.Banks „Sirsiu fabrikas”, Palahniuko „kovos klubas”, K.Abe „Zmogus- deze”, L. R. Hubbardo „Baime”, Suskindo „Kvepalai”.
kriminaliniai maniakai taip pat priskiriami prie psychu, tai tokios literaturos yra kruva: E. MacBeino, Elerio Kvino, L.Fels „Misteris Dzo”, subtilusis T.Hardzio „Hanibalas” ir daug daug kitų apie maniakus zudikus.
o pabaigai zinoma linksmieji psyhiukai tai is E. Salola „Kvailiu kaimo” :)
ArūnasKo arnisas@…
Dostojevskio „Idiotas” ir Hamsuno „Badas(jis ne a apie psichinį ligonį, bet badas sąmone vekia kaip psichinė liga…)”, Virginijos Vulf „Ponia Delovėj”(Septimo portretas), Silvios Plat „Stiklo Gaubtas”, Džeromo Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės”- apie depresiją. Niekam čia nepastitaikė koks rimtesnis veikalas apie šizofreniją kaip Patricko McGratho „Voras”, kur nekuriami jokių psichopatų paveikslai, tiesiog gilinamasi į ligoto žmogaus psichikos subtilybes?
„Tas keistas nutikimas šuniui naktį” yra knyga ne apie psichinį ligonį, o apie žmogų su Aspergerio sindromu. Aspergerio sindroimas nėra liga, tai yra žmogaus neurologinė ypatybė, vystymosi būdas, todėl ta knyga į sąrašą netinka.