Leidykla “Nieko rimto” G. mažiausiems skaitytojams dovanoja dar vieną gražią knygą – Ramutės Skučaitės „Jei nereikėtų skubėti”.
Skučaitė ir man pačiam dar lyg vaikystės aidas atsišaukia eilėraštukų pavidalu. Nesakysiu kokių: prašysiu tą padaryti norinčiųjų laimėti šią knygą, kurioje ne tik nauji poetės eilėraščiai, bet ir mažos istorijėlės apie eilėraščių atsiradimą. Ne, jokios žurnalistikos – tiesiog gyvenimiškos smulkmenos, kurių vieni nepastebi, o kitus įkvepia.
Pavyzdžiui, eilėraščtuko „Jei gimei spalį” priešistorė tokia:
„Pati į pasaulį atėjau spalį – tai žinau, kas ir kaip (spalį gimusieji galit nė neskaityti – viską žinot patys!).”
Nuoširdi, sveika, tyra ir, svarbiausia, pozityvi poezija mažiesiems, papuoštos Jūratės Račinskaitės iliustracijomis.
Nemaniau, kad skaitysiu pats, bet pervariau su malonumu (todėl, laimėtojas, nepyk, kad knyga kartą vartyta ir skaityta) ir paliko viduje taip gera ir šilta. O patį labių labiausią, primenantį senus gerus A.Mamontovo tekstus, nukopijuosiu, kad, išėjus knygai iš nuosavybės, liktų tekstas bent čia:
TEN, KUR MŪSŲ NĖRA
Už kalnų, už miškų,
Ten, kur mūsų nėra,
Visą laiką tik šventė.
Ten galybė vaikų –
Ten tik mūsų nėra,
Bet ten linksma ir lengva gyventi.
Ten – ką nori darai.
Į mokyklą neini,
Ten lakstai sau be skėčio per liūtį.
Jei tau šitaip gerai –
Be namų gyveni,
Ir dėl to niekas niekur neliūdi.
Ten ką nori šneki –
Žodis toks ar kitoks
Kaip nebuvęs iš karto pradingsta.
Nieks neklaus, ko verki,
Pamatys – nusijuoks,
Ten tik linksma. Ten vien tiktai linksma.
Ten, kur mūsų nėra,
Tu jautiesi laisvai,
Jokio NE tau nėra pasakyta!
Ten, kur mūsų nėra –
Vien sidabrai, auksai…
Bet tenai
Mes nemylim viens kito.
Ten – mūsų nėra. Ir nebūkim. Geriau likim čia ir mylėkim vieni kitus.
***
Taigi, laimėti Ramutės Skučiatės knygą „Jei nereiktų skubėti” gali šitaip:
Neskubėk, prisėsk ir prisimink gražiausią Skučaitės eilėraštuką ar tik jo posmelį, kurį „padeklamuok” čia, komentaruose (komentuojant būtina nurodyti tikslų elektroninį paštą). Neskubėkite iki 2009-05-22 16 val. 00 min.
Laimėtojas burtų keliu bus paviešintas komentaruose.
p.s. Beje, knygų ir kitų prizų mes nepristatinėjame, o maloniai susitarę bandome įteikti palankiausiomis abiems pusėms sąlygomis. . …
Man tai paaats graziausias sitas:
BALTA PELYTĖ
Mane nelaimė lydi:
Esu balta pelytė.
Sesutės ir broliukai –
Visi pilki peliukai.
Pilki pilki, kaip dera,
Visiems drauge jiems gera,
Jie vieną šaknį graužia,
Šakelę vieną laužia…
Paskui į šiltą olą
Pilki peliukai puola,
Pilkiems peliukams vaišės –
Žvakelė ir ragaišis.
Oloj – jauku jauku…
Tik aš lauke lieku:
Manęs nelaukia niekas,
Nes aš – balta kaip sniegas,
Balta kaip rytą rūkas,
Balta kaip pienės pūkas,-
Ne man žvakelė švyti,
Nes aš – balta pelytė…
Tik argi aš kalta,
Užgimusi balta?
sitas eilerastukas pats graziausias. kadangi esu pati juatri, tai sitas eilerastis mane graudindavo, kai buvau dar vaikas. tai skaitydavau ir skaitydavau apie balta pelyte…
Mane irgi sugraudino. Nuo tada kai pamaciau sita eilerastuka kiekviena diena skaitau ir skaitau…
Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Dar apgaubtas stebuklų skraiste,
Ir veidelis dar švyti kaip saulė,
Kai miegodama šypsais sapne…
Tu tyra ir trapi asmenybė,
Dar nei melo, nei klastos nežinai.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Tegul būna ilgai dar ilgai…
Norejau paklausti kaip sis eilerastis vadinasi?
Mama ir saulelė
Kada nors
Ateis toks laikas:
Bus vaikelis
Nebe vaikas.
Jo pūkuotas šalikėlis
Bus nublukęs, susivėlęs…
Ąsotėlis išrašytas
Gali būti sudaužytas…
Suspalvoti bus pieštukai…
Pirštai bus –
Nebe pirštukai,
O kieme
Klevelis tęvas –
Bus šakotas
Tvirtas klevas.
Bus viena diena –
Praėjus,
O kita –
Dar neatėjus.
Bus knygutė ši marga
Pamiršta
Sena knyga…
Kada nors
Dar daug kas keisis…
Tik saulelė –
Kils ir leisis
Vis gražiai
Mums šviesdama,
Ir mama
Mums liks
Mama.
Pats mano mylimiausias, visada sugraudina. Ypač, kai išmoko ir deklamavo sūnutis.
O vat man dar šiek tiek atminty likes šis eilėraštukas mamai, matyt dar nuo darželio laikų….
Kas švelnumą, kas paguodą
Man kiekvieną dieną duoda?
Kas man atneša jaukumą
Per žiemos sidabro dūmą?
– Tyliai žingsnį žengdama,
Meiliai žodį tardama,
Ir švelnumą,
Ir jaukumą –
Viską atneša mama.
Kas išmokė pirmą žodį,
Pirmą raidę kas parodė?
LABAI GRAŽUS LUNA EILERASTYS?’.
Čia toks ekskursas į vaikystės prisiminimų klodus.
Net neatsimenu, kokia proga aš jį išmokau, bet ir šiandien prisimenu
Kai užmiega kaladėlės,
Kai akis užmerkia gėlės,
Laumės klaidžioja po tylą,
Tyliai tyliai mėnuo kyla,
Pro žvaigždžių sidabro dainą,
Patylom kažkas ateina.
Tai iš sapno, pasakėlės
Pas vaikus keliauja lėlės.
Bet slapčia išeina tyliai,
Jei vaikučiai jų nemyli.
jaukus posmelis iš rinkinio „Lopšinė ežeriukui” :) taip ir dvelkia ramybe…
Tyliai plaukia
Baltos gulbės.
Tyliai skleidžias
Baltos tulpės.
Statulėlė
Balto gipso
Tyliai stovi-
tyliai šypso.
Pasinaudosiu proga ir pasveikinsiu savo dukrytę (Ramutės Skučaitės eiliuotu sveikinimu), kuriai savaitgalį sueis du metukai.
Dveji metukai – dar nedaug.
Bet bus daugiau – tiktai palauk.
Žengei žingsnelį – ženk ir kitą,
Ir žodį tark dar nesakytą.
Jei žengsi, tarsi, jei palauksi,
Nė nepajusi, kaip užaugsi.
„Širmasis kumeliuk,
Atbėk iš pasakos!-
Tegul per kalnus
Dunda tavo pasagos…“
(„Kumeliukas“)
„Užmik, zuikeli,
Miegok, zuikeli,
Stačiom auselėm,
Plačiom akelėm.
Žiūrėk, kad nepagautų
Klausyk, kad nenušautų…“
(„Zuikelio ir Elenytės lopšinė“)
„Rieda kiškių troleibusai,
Lylia lylia,
Važinės jie kol nubusi,
Tyliai, tyliai.“
(„Kiškių troleibusai“)
Į kišenę įsikoręs katinukas,
Prie kojelių – vabalėliai ir šuniukas,
Ir rankelėse rausvai pražydę rožės
Tavo šventę pasitikt šiandieną ruošias!
Aš prisimenu eilėraštuką su rugsėju:
Po langais iš ryto
Obuolių prikrito.
Gelsta klevo lapas –
Rudenėli, labas!
Paskutinės gėlės
Liūdi vasarėlės.
Su rugsėju šnekas
Baltas smėlio takas.
O mažiesiems gera –
Sąsiuviniai šnara,
Šviečia pirmas lapas –
Mokyklėle, labas!
Močiutė – tai pasakos ilgos,
Raudonos uogelės ant smilgos,
Močiutė – mamytės mama.
Močiutė – namų šiluma.
Pats mieliausias eilėraštukas močiutei, tik gaila viso nepamenu :(
Labai mielas eilėraštis, man primena kaimą ;]]]
Laukelis juodas gražiai suartas,
O du arkliukai – bėras ir sartas –
Vandenį geria, avižas kremta
Mano arkliukams šitaip ir lemta:
Avižas krimsti, vandenį gerti,
Juodą laukelį gražiai suarti.
Mano mažylis nemokėjo šnekėti, bet labai mėgo šį eilėraštuką, kurį vadino „ple-pu-tiii”:)
Penkios pelės kaitė puodą,
penkios pelės kėlė puotą!
Pieną pylė, pūtė putą,
nuo pyrago pjovė plutą.
Ajerai
Ežerėliai ežerai,
Pakraštėliuos ajerai.
Varlės širsta:
– Stagarai!
Įsibridot negerai!
Kaip dabar
Pro jus praplaukti?
Malonėkit pasitraukti!
– Mes visai ne stagarai-
Mūsų vardas -ajerai.
Stovim, šnaram:
Oi, nebriskit,
Oi, vaikučiai neįkriskit!
Ežerėliai ežerai,
Pakraštėliuos – ajerai.
Kada nors ateis toks laikas
Bus vaikelis – nebe vaikas.
Jo pūkuotas šalikėlis
Bus nublukęs, susivėlęs.
Suspalvoti bus pieštukai,
Pirštai bus – nebe pirštukai.
Bus viena diena praėjus,
O kita – dar neatėjus.
Bus knygutė ši marga,
Pamiršta sena knyga…
Kada nors dar daug kas keisis,
Tik saulelė kils ir leisis,
Vis gražiai mums šviesdama,
O mama ir liks Mama.
Visi čia taip gražiai prieiliavot, kad turiu pasitelkt pagalbon
random.org ir paskelbti jo išrinktą laimėtoją, iš 15os dalyvių pirmoje vietoje pirmą kartą pateko Nr.4 , tai laimėtojas ketvirtas komentatorius – Luna (judita.leon@)
Kai užmiega kaladėlės,
Kai akis užmerkia gėlės,
Laumės klaidžioja po tylą,
Tyliai tyliai mėnuo kyla,
Pro žvaigždžių sidabro dainą,
Patylom kažkas ateina.
Tai iš sapno,pasakėlės
Pas vaikus keliauja lėlės.
Bet slapčia išeina tyliai,
Jei vaikučiaijų nemyli.
Dziugu, kad tiek daug to šviesaus, skaidraus POETĖS pasaulio pasaulio mylėtojų.
labai smagu, kad daug nuostabiu minciu yra musu milimos poetes ramutes skucaites galwoje.
Sraigė sapnuoja
Ilgiausia kelione
Per giria,per kelia
Ir zaliaji kloni
Kai kudroj maurotuoj
Užmiega varliukai,
Sapnai ju šlapi
Kaip vandens burbuliukai
Taškuotus sapnus
Boružėlė sapnuoja
Daugybė taškeliu
Jai tyliai dainuoja
O sapna didžiuli
Kaip dideli debesi
Briedis sapnuoja
Sapnuoja ir stebisi