Sveikos, Sirenos,
ir Jūreiviai,
visi „Sirenų” festivalio draugai ir pažįstami,
kaip žinia, sirenos – antikinėje mitologijoje aprašomos merginos-paukščiai, pavojingai viliojančios pro šalį plaukiančius jūreivius. O festivalis – kaip, gundymas, kvietimas, burtai, kuriems neįmanoma atsispirti. Ir kaip šiandieninis perspėjimo ar pavojaus signalas, akimirksniu prikaustantis dėmesį.
„Sirenos“ pristato į iššūkius reaguojantį ir iššūkius metantį šiuolaikinį Europos ir pasaulio teatrą, siekia iškelti įvairių kultūros institucijų, kultūros ir verslo partnerystę kaip vertybę. Festivalio rengėjai laikosi devizo: nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai? Festivalis nesiekia prisirišti prie vienos kartos kūrėjų, konkrečios estetikos ar žanrinių ribų. Primetamų ribų įveikimas, naujos eksperimentinės strategijos, kultūrinės sąveikos, impulsai, jautrumas pokyčiams – visa tai yra festivalio veiklos lauko orientyrai.
„Sirenos” vyksta jau 8-tą kartą. Festivalis, kurio šūkis šiemet – NETIKĖTI EUROPOS ŠIUOLAIKINIO TEATRO MARŠRUTAI įvyks Rugsėjo 29 – spalio 8 dienomis. Visa šių metų programa čia.
„Sirenų” užsienio programą atidarysime su ambicinga teatro menininkų kompanija iš Vengrijos. Trupė „HOPPart” iš Budapešto spalio 3 d. Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre susirinkusiems festivalio svečiams pristatys spektaklį pagal W. Shakespeare’o tragediją „Koriolanas”. Spektaklis šiemet pretenduoja į Vengrijos kritikų gildijos prizą kaip geriausias metų nepriklausomos trupės pastatymas.
Mes nuoširdžiai patikėjome, kad po 1989-ųjų viskas pakryps kita vaga, bet lig šiol ciniškai save apgaudinėjame, tingiai laukiame, kol dalykai pasikeis savaime. Mums visiems verkiant reikia tokių Koriolanų, kurie už mus padaro juodus darbus. Ir kurių galime atsikratyti, kai mums jų nebereikia“,– pasakojo spektaklio režisierius Csaba Polgáras.
Ambicingi jauni vengrų kūrėjai teigia nė neabejojantys, kad ši W. Shakespeare‘o pjesės interpretacija, sukėlusi nemažą sąmyšį gimtojoje Vengrijoje, spalio 3 d. Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre susirinkusiai festivalio publikai pasirodys ne mažiau aštri ir atpažįstama.
Taip pat labai džiaugiamės galėdami pristatyti trupę Muta Imago iš Italijos, Romos, kuri Menų spaustuvėje Spalio 5d. parodys spektaklį „Displace #1 La Rabbia Rossa“. Jame kalbama apie pirmąją reakciją į išvietinimo (displace) jauseną.
Tai instinktyvi, iracionali ir primityvi reakcija, kuri turi įvykti dabar pat, kol ji dar neįsiliepsnojo ir nesunaikino pati savęs. Ji turi būti pateikiama pačiu tyriausiu ir tiesiausiu įmanomu būdu, niekieno nevaržoma.
Because inside of us a cold star burns and memory is not only a comfortable place.
And we’re not only a beam of memories and dreams.
We’re a bundle of flesh that urges to move and shout.
Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ rengėjai šiemet tęsia edukacinę-pažintinę veiklą ir organizuoja jungtinės vokiečių ir anglų menininkų kompanijos „Gob Squad“ kūrybines dirbtuves – „Real time performance for camera“, kurios vyks spalio 3-5 d. Menų spaustuvėje.
„Gob Squad” – Jungtinės Karalystės ir Vokietijos menininkų grupė, nuo 1994 m. kolektyviai kurianti performansus, teatro pasirodymus, instaliacijas ir videomeną. Notingeme ir Berlyne gyvenantys menininkai savo darbus kuria ir pristato įvairiose miesto erdvėse, pvz., biuruose, parduotuvėse, traukinių stotyse ir viešbučiuose, taip pat galerijose bei teatruose. Pasitelkdami kino, televizijos ir populiariosios muzikos kalbą, „Gob Squad” tyrinėja sudėtingą, absurdišką gyvenimą. „Gob Squad” pasirodymuose „namų gamybos” home-made magija ir reginys neretai gretinamas su kasdienybės banalumu, teatras susiduria su „tikruoju pasauliu”, o viso to rezultatas fiksuojamas videojuostoje.
Spalio 7-8 dienomis „Gob Squad” Menų spaustuvėje pristatys ir spektaklį „Super Night Shot” – kurį patys apibūdina tokiais žodžiais:
Each of us is just one in a million,
easy to replace and easy to forget
in a city that doesn’t really need us.
But don’t worry.
We’re going to change all that.
We’ve got a plan.
This city will need us and this film will be our witness. – “Gob Squad”.
Štai jų video iš vieno tokio pasivaikščiojimo mieste.
Na ir žinoma kaip ir kiekvienais metais po kiekvieno užsienio programos spektaklio vyks diskusija su režisieriais, aktoriais ir žiūrovais – tai unikali proga pabendrauti su kūrėjais gyvai.
Nemačiau dar blindos, bet, kad Patriotų lygis (tik neturėjo jie tokio stipraus aktoriaus kaip Kazlas), tai tikrai. Įtužį galima vertinti ir taip, kaip vertina tavo cituojamas ponas, t.y. beieškant, ką galėtum išsinešti iš jo dvasinio (įdomu, ką tokio tu ar jis išsinešėt iš vengrų, kas nusės sielos gelmėse), bet galima ir kitaip – kaip pasakyti „x” per audiovizualines priemones? Be žodžių, be teksto. Kaip perteikti chaosą, kuriame nenorėtum atsidurti? Visada galima atsiriboti nuo to kurtinančio triukšmo ar į tave kreipiamų šviesų, bet lygiai taip pat pasyviai galima žiūrėti ir į Panoramos reportažą, kuriame matai, kaip šaudyti ruošiami dvylikos metų berniukai arba kaip į griovius metami viso išžudyto kaimo gyventojų lavonai. Tau būtų geriau, jeigu tau apie tai dainą padainuotų ar pusvalandį nepriekaištinga vaidyba scenoje verktų? Galima ir taip, bet galima ir taip, kaip tai padarė italai. Aš neatsiribojau nuo to, kas buvo rodoma scenoje, bet pasistengiau būti joje ir nuoširdžiai pajutau laiką, kurį jos norėjo pavaizduoti.
Pernai Auros šokio festivalyje rodė „Netektis“ / „Sluoksniai“, kur japonė 50 minučių (reiškia ilgiau negu čia reikėjo „kankintis”) ant poros kvadratinių metrų apšviesto kubo ardėsi kalant tokiem garsam, kad prieš pasirodymą buvo nemokamai dalinami ausų kimštukai. Ką apie tą „marazmą” būtų pasakęs ponas Konstantinas? Nesąmonė, jo nepaveikė? Čia lyg prie tavęs prieitų maža murzina mergaitė, ištiestų delną ir paprašytų kapeikų, nes ji gyvena su močiute, kuri ją kankina badu po to, kai jos tėveliai sudegė gaisre, o tu atsakytum: atleisk, mergaite, bet manęs tavo istorija nepalietė. Tai žiūrint iš šalies, čia mergaitės ar pono problema? Suprantu, kad einant į teatrą skaudu gauti ne tai, ko tikiesi (ne teatrą), bet čia tokia pozicija iš serijos „dešimt (jeigu ne dvidešimt) metų atgal”. Formos keičiasi, išraiškos keičiasi ir kai po spektaklio žmogus tau aiškina, kad, matai, pusvalandiniam spektakliam yra ne vieta po saule (pats būdamas kaltas, kad užmiršo perskaityti, kur eina), tai atsiprašau. Man asmeniškai tas pusvalandis davė n kartų daugiau negu vengrų pusantravalandis. Taip, žiūrint kritiškai, tiek vienas, tiek kitas jau buvo matytas dar iki ateinant į salę. Skirtumas tik tas, kad italai buvo matyti prieš porą metų, vengrai – dar mokykloje. O tokiam mokykliniam teatrui aš nei nostalgijos, nei pagarbos nejaučiu. Jeigu šiemet per Sirenas kur išmečiau pinigus į balą, tai būtent eidamas į vengrus.
Kadangi su visada teisiais žmonėmis aš nesugebu ginčytis (esu tik pripažinęs, kad pervertinau vengrus. Laikyti J.Vaitkaus ir Vaičiūno PATRIOTUS blogo teatro simboliu, žinoma, asmeniškai kiekvieno reikalas. Apsaug viešpatie – į TADĄ BLINDĄ neik. Šauniai Tave seanse pakeitė Grybauskaitė), taip pirmadinį dar vieno pono, VALDO, nuomonę apie italus(es)įdėsiu, kuri, žinoma, stovinčios tvirtovės nepajudins. Beje, irgi rašiau, kad 40 minučių trukmę žinojau eidamas – man buvo svarbu kaip tas atrodė praktikoje…
Įsivaizduoju, kad vakarykštį Mladenovo Prazza jazz keiksnoji, nes gale jau nebemačiau prie sienos stovinčio. (Tiesa, yra labai senų sąsajų, kad balkanų muzika patinka). Man, kaip neatmenamais laikais baigusiem vaikų muzikos mokykloje akordeono klasę, domina tik vienas klausimas: ar pasiklausius paeiliu tuo išaukštinto elektroninio akordeoninko suomio iš Kotrynos bažnyčios ir tą M.Lubenovą iš Rusų dramteatrio, kurio grojimo technika pasirodytų geresnė? (Žiūrėjimas į techninę dalyko pusę man kine, teatre, jazze yra svarbu. Dvasiniai dalykai gali priklausyti ir nuo nuotaikų…)
Apie Mladenovo Prazza galėčiau atsakyti tavo formule – po trečios kompozicijos pavargau ir prisijungiau prie jau per antrą kompoziciją iš salės sprukusio mūsų džiazo grando Šinkarenko :) Kimmo lygininti su vakarykščiu reikalu nesiimu, nes to, ką priimu, kas lieka manyje, nei skaičiais, nei Excel’io lentelėmis neįmanoma atspindėti. Suomis tada įstrigo ir liko iki šiol, o vakarykštis.. Įstrigo tiek pat, kiek to paties Šinkarenko pagrojimai per dainų dešimtukus ir kitus popsinius TV šou. Tiek mene, tiek jausmuose aš (ačiū dievui) nesu akademikas. Gerai, kai profesionalumas yra priemonė, bet kai tai tampa pagrindiniu koziriu ar net tikslu – atsiprašau, bet nuobodu ir šalta. Net jeigu paviršiuje ir smagūs dalykai matosi.
Ir taip, Patriotus laikau opiumu liaudžiai :) O Blindą pažiūrėsiu, nors ir žinau, kad į metų geriausių filmų top10 nepateks.
Tada taip ir nesuprantu 100 litų už Bregovičių. Man tai prasčiausių LT koncertų top 5 garantuotai sėdi jo opiumas liaudžiai…
ar as tam priestarauju? :) man jo cd muzika kur kas priimtimesne, kita vertus jis ir neprisidengineja, kad yra jazz muzikantas, tai ir lukesciai atitinkami.
Rašau 60 nuomonę šioje temoje. Tikiuosi, pripažintam teatro kritikui VALDO GEDGAUDO neištiks naujai sutviskusio kolegos K.BORKOVSKIO likimas. Cenzoriams galiu tik pasakyti – šito netinkansčio jūsų samprantoms teksto TIKRAI nėra internete:
„Displace # 1. Raudonasis įtūžis” („Muta Imago”, Italija)
Reklaminiame šio spektaklio anonse išvardinta galybė prodiuserių, koprodiuserių, rėmėjų, bendradarbiautojų, organizatorių, erdvės ir šviesų, dramaturgijos ir garso dizainerių etc.
O kai dar perskaitai, kad tai „meninių tyrimų projektas” – apima negera nuojauta. „Projektas?..” Ir dar „meninių tyrimų?..” Tai liudija viena – šiam reginiui išleista pinigų suma (o ji turėtų būti išties nemaža) gali būti atvirkščiai proporcinga meninei kokybei.
Ir nuojauta neapgauna. Ką čia slėpti – kaip ten beišvedžiotum, bet tas sacharininis „Raudonasis įtūžis” – tiesiog elementarus, studentiškas performansas.
Keturios jaunos merginos keturiasdešimt minučių sparčiu žingsneliu, nukorusios galvas be perstojo protekiniais energingai risnoja scenos aikštelės kvadrate išbraižytomis geometrinėmis nesusikertančiomis tiesėmis, skambant baugiai armagedoniškam garso takeliui, ekrane žiebiantis ir gęstant apokaliptinių subtitrų eilutėms. Taigi, pasaulis žuvęs. Bet tik nereikia mūsų gąsdinti.
Spektaklyje neva kalbama apie pirmąją reakciją į išvietinimo jauseną. Iš tiesų, po „Raudonojo įtūžio” su juodosiom itališkom vaidilutėm pasijunti, tarytum visų pirma būtum išvietintas iš teatro.
Šiuo metu sostinėje vyksta kasmetinis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp”, kuriame turbūt nestinga panašaus lygio daugiau ar mažiau pavykusių performansų. Galbūt italai su savuoju „Įtūžiu” labiau tiktų ten. Kuo čia dėtos tos reprezentacinės „Sirenos”?..
„Super Night Shot” („Gob Sąuad”, Jungtinė Karalystė, Vokietija)
Žaliašvarkis, žaliakelnis ilgšis „Menų spaustuvės” fojė besibūriuojantiems žiūrovams praneša, kad jie netrukus turės tvarkingai išsirikiuoti dviem eilėmis palikdami „tunelį” iš miesto grįžtantiems „artistams”; mergina, dalijanti įvairiaspalvius serpantinus, bengališkas ugneles, dalykiškai instruktuoja, ką, kaip ir kada reikės nuveikti su tais šventi¬niais „pabūklais”; du vyrukai prie įėjimo į salę pa¬prašomi palaikyti plakatą su „multiplikaciniu” užrašu-„The End”…
Šitame taške ir baigiasi teatras. Iš miesto grįžta keturi prisifilmavę ir šio bei to prifilmavę „artistai”, ir prasideda keturių kanalų minimaliai parežisuotas, bet, tikėtina, nemontuotas sinchroninis home video.
Atrodytų, turėtų būti žavu. Galbūt. Tačiau prieš akis veriasi anoniminis-muliažinis-„suvenyrinis”-nuglaistytas-be-konfliktis-šokoladinis Vilnius (Katedros aikštės, senamiesčio prieigos, toliau nenukeliauta).
Kvailiojantys svetimšaliai kuria keistą meilės odę falsi¬fikuotam miestui (pavyzdžiui, būtų buvę įdomiau, jei ketvertukas būtų išsiskirstęs skirtingomis kryptimis – į Naujininkus, Karoliniškes, Žirmūnus, Šeškinę – ten gal ne taip saugiai ir sklandžiai viskas būtų sekęsi, bet bent jau būtų buvę įdomu, kiek būtų likę miesto meilės jiems ir jų meilės miestui po įgyvendintos meninės transakcijos).
Galų gale, sutemusiai kinematografinei procedūrai einant į pabaigą, išsitraukiamos kaukės – ir tampama triušiažmogiais, paukštžmogiais, katinžmogiais, kingkongžmogiais, lendamą prie praeivių bučiuotis…
Vieną simpatišką merginą užverbuoti pavyksta. Filmo finalas: vakarėjant Katedros aikštėj, šalia Gedimino paminklo, grėslus, baltu kostiumu vilkintis Zuikiažmogis, tarsi nužengęs iš Davido Lyncho „Vidaus imperijos”, skambant Freddie Mercury ariozo, bučiuoja su išlaikymu smulkią juodbruvą lietuvaitę. Po to, lyg ir atsidėkodamas už narsą ir begalinį atsidavimą užsieniečiams, jos akivaizdoje išsirengia iki apatinių ir pabėga… „Super night shi(o)t?..”
O šiaip, tiesą sakant, tas ketvertukas visą valandą kabinėjasi prie praeivių, klausinėja jų visokiausių niekų, bando kažką sužaist, apžaist, peržaist.
Priblėsusios, išdvėsusios „Sirenos” baigėsi. Žaidimai -taip pat. Klausimas tik vienas: „Kaip Budrio sveikata?..”
Arūnai, gaila, kad pats nematei to „išdvėsusio” SuperNightShot. Jeigu kalbos barjeras nebūtų pakišęs kojos, neabejoju, kad būtum sugebėjęs atsiriboti nuo tradicinio suvokimo apie teatrą ir pasimėgauti reginiu. Dar ir dar norisi užakcentuoti esminį dalyką – Sirenos rodo kitokį teatrą. Kraštutinumus, tendencijas, naujas formas. Ar matėm Įtūžį lietuviškame teatre? O SuperNightShot. Aš gal irgi supykčiau, jeigu Sirenos man sakytų „teatras turi būti toks”, tačiau jos sako „teatras gali būti ir toks”. Patinka tai ar ne – kitas reikalas. Jeigu norisi tradicinio teatro – tam yra platus lietuviškas repertuaras, kurio autoriai, žinia, retai lankosi „išdvėsusiose” Sirenose ir tų piktžolių Lietuvoje neprisės.
Oginskaitė Arūno stumiamą poziciją tepalaiko kukliai (aš jai išvis neturiu didesnių pretenzijų), tad įdedu: http://menufaktura.lt/?m=1052&s=64483 Vis tik žinoma kritikė :)
Mano pozicijas apie italus palaiko visi, kurie tik rašė. Todėl ir cituoju. Būti gudresniu už visus, slidus reikalas…