Sveikos, Sirenos,
ir Jūreiviai,
visi „Sirenų” festivalio draugai ir pažįstami,
kaip žinia, sirenos – antikinėje mitologijoje aprašomos merginos-paukščiai, pavojingai viliojančios pro šalį plaukiančius jūreivius. O festivalis – kaip, gundymas, kvietimas, burtai, kuriems neįmanoma atsispirti. Ir kaip šiandieninis perspėjimo ar pavojaus signalas, akimirksniu prikaustantis dėmesį.
„Sirenos“ pristato į iššūkius reaguojantį ir iššūkius metantį šiuolaikinį Europos ir pasaulio teatrą, siekia iškelti įvairių kultūros institucijų, kultūros ir verslo partnerystę kaip vertybę. Festivalio rengėjai laikosi devizo: nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai? Festivalis nesiekia prisirišti prie vienos kartos kūrėjų, konkrečios estetikos ar žanrinių ribų. Primetamų ribų įveikimas, naujos eksperimentinės strategijos, kultūrinės sąveikos, impulsai, jautrumas pokyčiams – visa tai yra festivalio veiklos lauko orientyrai.
„Sirenos” vyksta jau 8-tą kartą. Festivalis, kurio šūkis šiemet – NETIKĖTI EUROPOS ŠIUOLAIKINIO TEATRO MARŠRUTAI įvyks Rugsėjo 29 – spalio 8 dienomis. Visa šių metų programa čia.
„Sirenų” užsienio programą atidarysime su ambicinga teatro menininkų kompanija iš Vengrijos. Trupė „HOPPart” iš Budapešto spalio 3 d. Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre susirinkusiems festivalio svečiams pristatys spektaklį pagal W. Shakespeare’o tragediją „Koriolanas”. Spektaklis šiemet pretenduoja į Vengrijos kritikų gildijos prizą kaip geriausias metų nepriklausomos trupės pastatymas.
Mes nuoširdžiai patikėjome, kad po 1989-ųjų viskas pakryps kita vaga, bet lig šiol ciniškai save apgaudinėjame, tingiai laukiame, kol dalykai pasikeis savaime. Mums visiems verkiant reikia tokių Koriolanų, kurie už mus padaro juodus darbus. Ir kurių galime atsikratyti, kai mums jų nebereikia“,– pasakojo spektaklio režisierius Csaba Polgáras.
Ambicingi jauni vengrų kūrėjai teigia nė neabejojantys, kad ši W. Shakespeare‘o pjesės interpretacija, sukėlusi nemažą sąmyšį gimtojoje Vengrijoje, spalio 3 d. Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre susirinkusiai festivalio publikai pasirodys ne mažiau aštri ir atpažįstama.
Taip pat labai džiaugiamės galėdami pristatyti trupę Muta Imago iš Italijos, Romos, kuri Menų spaustuvėje Spalio 5d. parodys spektaklį „Displace #1 La Rabbia Rossa“. Jame kalbama apie pirmąją reakciją į išvietinimo (displace) jauseną.
Tai instinktyvi, iracionali ir primityvi reakcija, kuri turi įvykti dabar pat, kol ji dar neįsiliepsnojo ir nesunaikino pati savęs. Ji turi būti pateikiama pačiu tyriausiu ir tiesiausiu įmanomu būdu, niekieno nevaržoma.
Because inside of us a cold star burns and memory is not only a comfortable place.
And we’re not only a beam of memories and dreams.
We’re a bundle of flesh that urges to move and shout.
Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ rengėjai šiemet tęsia edukacinę-pažintinę veiklą ir organizuoja jungtinės vokiečių ir anglų menininkų kompanijos „Gob Squad“ kūrybines dirbtuves – „Real time performance for camera“, kurios vyks spalio 3-5 d. Menų spaustuvėje.
„Gob Squad” – Jungtinės Karalystės ir Vokietijos menininkų grupė, nuo 1994 m. kolektyviai kurianti performansus, teatro pasirodymus, instaliacijas ir videomeną. Notingeme ir Berlyne gyvenantys menininkai savo darbus kuria ir pristato įvairiose miesto erdvėse, pvz., biuruose, parduotuvėse, traukinių stotyse ir viešbučiuose, taip pat galerijose bei teatruose. Pasitelkdami kino, televizijos ir populiariosios muzikos kalbą, „Gob Squad” tyrinėja sudėtingą, absurdišką gyvenimą. „Gob Squad” pasirodymuose „namų gamybos” home-made magija ir reginys neretai gretinamas su kasdienybės banalumu, teatras susiduria su „tikruoju pasauliu”, o viso to rezultatas fiksuojamas videojuostoje.
Spalio 7-8 dienomis „Gob Squad” Menų spaustuvėje pristatys ir spektaklį „Super Night Shot” – kurį patys apibūdina tokiais žodžiais:
Each of us is just one in a million,
easy to replace and easy to forget
in a city that doesn’t really need us.
But don’t worry.
We’re going to change all that.
We’ve got a plan.
This city will need us and this film will be our witness. – “Gob Squad”.
Štai jų video iš vieno tokio pasivaikščiojimo mieste.
Na ir žinoma kaip ir kiekvienais metais po kiekvieno užsienio programos spektaklio vyks diskusija su režisieriais, aktoriais ir žiūrovais – tai unikali proga pabendrauti su kūrėjais gyvai.
„Taip pat labai džiaugiamės galėdami pristatyti trupę Muta Imago iš Italijos”. Ką gi, belieka džiaugtis kartu su organizatoriais. Improvizaciją pragaro tema vis dėlto „suėjo” be džiaugsmo. Nepastebėjau jo apraiškų nei žiūrovų, nei garbių kritikų nuotaikose besiskirstant… Pragaras yra pragaras, nors ir be smalos…
Taip ir nesupratau, Arūnai, čia kritika ar pagyros? Man tai nerealus vizualinis istorijos pasakojimo atradimas buvo. Patyrimas gal net greičiau.
Nereali idėja. Išvystymo jokio. Akademijos etiudas. Vienaip vertini, kai eini su bilietu, kitaip, kai su kvietimu. Logiškiau būtų, jei visi eksperimentiniai dalykai būtų nemokami…
Šiaip, jeigu reiktų mano nuomonės, tai stuipriai pritarių abiejų spektaklių recenzijomis MENŲ FAKTŪROJE. Šio – ypač recenzijos įžangai. Vėlesni išvedžiojimai, žinoma, irgi teisingi:
http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=60718
Kad Sirenose šiemet matėm vieną provincijos lygio etiudą tai sutinku, tik nesutinku, kad tai buvo Įtūžis :) Jeigu tiek būtų ištempę iki valandos ar dviejų, būtų buvęs tikrai prastas bajeris, o akimirkos/įvykio būsenai pavaizduoti to pusvalandžio pilnai užteko. Ačiū dievui, kad kai kas pajautė skirtumą tarp istorijos ir akimirkos/emocijos, tad nebuvo dirbtino vystymo. Ir jeigu ką, tai čia vertinimas su bilietu. Su bilieto faktorium galėčiau kalbėti ir apie pirmą spektaklį, bet ten tai tikrai buvo bajeris. Gaila tik, kad pro ašaras, tad tiesiog gaila laiko jo nagrinėjimui.
keista, aš irgi pagalvojau, kad g-taskas domisi tik tuo teatru į kurį gauna pakvietimų iš „gerbiamų organizatorių”. tik atidirbimu už pakvietimus pateisinčiau tokį akivaizdų lindimą į sirenų išangę…
ačiū už konstruktyvų komentarą.
i sveikatą
nebūtų taip juokinga, jei nebūtume nusipirkę kone visi g-taškiečiai, kone į visus užsienio „Sirenų” spektaklius pilna kaina brangiausių bilietų :) Nenustebsiu, kai vieną dieną sužinosime, kad iš G-taško jau ir namus pasistatėme, nes gi tiek kasdien visko reklamuojame, visi tik ir neša atkatus mums :))
Geriau apie savo įspūdžius daugiau. Kokie ten bebūtų bilietai…
g.’ui is viso nereikejo vaidentis ir siulyt zmonems rasyt recenzijas uz pakvietimus. kazkam paskui tai pasirodo kaip atidirbinejimas, kitam issivysto dvejopi pojuciai ir t.t. kuo maziau visi zinotu apie akreditacijas – tuo labiau dziaugtusi ismetama informacija
Aiste, musu nuostata yra paprasta, mes patys be jokio atlygio dalinamės su kitais g.eromis naujienomis, rekomendacijomis, įspūdžiais ir bandom įtraukti į šį ratą kuo daugiau žmonių. Be abejo būna, kad kartais organizatoriai pasiūlo mums akreditacijas ar pakvietimus, bet mes nesam tokie gobšūs ir kartais siūlome jomis pasidalinti su mūsų skaitytojais, kad šiems būtų bent maža motyvacija lankyti vertingus renginius ir dalintis apie tai atsiliepimais su kt. žmonėmis.
Žmonės, kada Jūs pagaliau suprasit, kad G-taškas nuo pat savo pradžios iki dabar yra visiškai nekomercinis projektas! Kad rašome ir rekomenduojame tik tuos dalykus KURIAIS PATYS TIKIME. Sirenos, Naujoji dramos akcija, Scanorama, Kino pavasaris, tai projektai su kuriais mes augome už paskutinius studentiškus litus pirkdami abonementus. Tai kodėl būtent dabar, kai mes visi jau turime normalius darbus, savo verslus, turime žemintis kažkam, kažkam atidirbinėti kažką liaupsinant..!? :)
Darai žmonėms gerą darbą, informuoji juos apie kokybiškus, įdomius renginius, kartais net padovanoji kvietimus į juos, o žmogus yra toks padaras, kad jis niekaip negali patikėti, kad kažkas kažkam veltui daro gerą :)
Vat įspūdžiais, kaip teigiama pirmame sakinyje, šiuo atveju ir nesidalinama…
Antra priežastis, kodėl apie kvietimus galėjo kilti aistros – SIRENŲ DEMONSTRATYVUS rodymas, kokiam kiekiui personų paruoštos dovanos. T.y. nukloti stalai, trukdantys net patekti į foje…
Ne, normalus žmogus nejaus tokiu atveju nei pykčio nei pavydo nusipelniusiems…
Tiesiog racionalus protas kibžda kitką – tie kas moka, turi neišvengiamai mokėti ir už išrinktuosius ir pažįstamus. Kaip daugiabutyje už gyvatuką apmoki, jei kaimynas jo vamzdį nukreipęs ir į balkoną…
Jeigu už atvežtą trupę moki tikrai pigiai – tik 30 litų, galvoji, jog jeigu ir kita pusė salės mokėtų, gal kainuotų 20 litų. Suprantu, jeigu palaimintieji kaip nors atidirbtų rengėjams, pvz. rašytų ką pamatė, vežiotų artistus, etc. Patinka daugiau, kai renginiai taip demonstratyviai nerodo tą „vokų” gausą ir manai, kad visi žmonės vienodi. Sakykim, tai galioja ne vien SIRENOMS…
Arūnai, jei tu apie „Super night shot”, kuri dar kartos sivakar, tai taip, buvau jame. Bet bijau tau rekomenduoti, nes jis kaip ir kiti Sirenu užsienio spektakliai yra eksperimentinis, net sunku pavadinti spektakliu. Keturi aktoriai, valanda iki renginio, vienu metu išeina į Vilniaus gatves su skirtingoms užduotimis. Jie kalbina, provokuoja praeivius. Vakare, be jokių iškarpymų, pajungia visas keturias kameras ir keturiuose ekranuose matome rezultatą, ka pavyko jiems Vilniuje „užfilmuoti”. Aš gal tikėjausi, kad gausis šiek tiek juokingesnis tas ekpsperimentas, bet dėl pačios idėjos man tikrai jis patiko. Tai buvo bene vienintelis šių Sirenų renginys, po kurio visa salė atsistojus plojo. Bet rekomenduoti jo tau negaliu, nes bijau vėl būti apkaltinta propogavimu „eksperimentų”, kurie neverti pinigų sumokėtų už bilietą.
Dėl vokelių tai juokinga kažkam pavydėti dėl to, kad jie gauna kvietimus. Dauguma žmonių tiesiogiai ar netiesiogiai prisideda prie festivalių ir kt. renginių organizavimo, rėmimo, populiarinimo ir normalu, kad organizatoriai šiems žmonėms atsidėkodami dovanoja kvietimus. Kai tu gauni akreditaciją į visokius kino pavasarius, o mes patys perkamės po dvidešimt bilietų į filmus, tada pyktis neima ane..?
Lietuvių jobaniškumas manęs niekada nenustos stebinęs. Vietoj to, kad pasidžiaugtų, jog išvis kažkas panašaus vyksta, suskaičiuoja visus svetimus kiaušinius ir dar jais apmėto. Vokų gausą… Šiandien Menų spaustuvės salėje (kuri ne pati didžiausia pasaulyje) vyks pasirodymas, o bilietų galima gauti dar ir dabar. Gerai, kad šventė padaroma bent tiems, kurie sugeba įvertinti, jog tai yra šventė, kultūros sėjimas (ko rezultatų dar reiks palaukti), kiti gi vis tiek los, nes arba iš principo bus nepatenkinti arba dėl to, kad manys, jog jiems yra blogiau lyginant su kitais.
P.S. tiesa, dar pasakyk Arūnai, kad nedalyvavai nė vienam Kino pavasario furšete VIP’ams ;) Ir dar ne tik, kad dalyvaudavai, bet dar tarp įspūdžių apie filmus, nevengdavai tuo pasididžiuoti. Kadangi nedalyvavau nė vienam Sirenų furšete, tai gal ir aš turiu teisę piktintis, kad už mano babkes (kurias paplodavau už bilietus) tu ten Forum cinema Vingis viršuje vynelį pliumpinai. Ar ne juokinga..? :)
ne, nu šakės kokia diskusija….:D čia provokacija kažkokia:D Aistei niekas neduoda pakvietimų, tai nutarė konspiraciniais būdais išaiškinti,kaip tai vyksta:D
Aistei is viso nerupi pakvietimai nes Aistei pakanka infromacijos is g., ir i teatrus Aiste nevaiksto. ir anokia cia provokacija – truputis aliejaus niekam nepakenke, bet va koks lietuvisko mentaliteto gyvatynas tuoj pat atsiskleide sitoj diskusijoj, kurioj pagrindiniai veikejai vis delto ne skaitytojai bet tu paciu kulturiniu blog’u moderatoriai, o jos objektas – dovanos, pakvietimai, nukloti stalai, fursetai ir VIP lozes. ir dar kandimas viens kitam i gerkles…
oi tik nereikia…:D dėl tokių „aliejų” kaip tamstos belieka džiaugtis, kad lietuvių tauta greitai išnyks;D
lietuviskumo is lietuvio ne su pagaliu neismusi – visa sita diskusija kaip tik tai ir irodo…
Ačiū už įspūdžius.
Aš tik pasisakiau prieš vokais užkimštus įėjimus. Pernykštis variantas buvo natūralesnis. Šiaip tai reikia pasidžiaugti, kad tokiam renginiui, kai atvežami gyvi žmonės, o ne nufilmuoti, lieka pigūs bilietai. Iš kitos pusės, šiemet menkesni atvežimai negu pernai. Tas jutosi ir programos lentelėje.
Sunku pasakyti. Pernai vieną SIRENŲ spektaklį praleidau, kitų jau nelabai ir atsimenu. Šiemetinį pirmą, ačiū dievui, jau irgi primiršau, o štai kiti du, tikiu, išsilaikys atmintyje. Ir ne todėl, kad jie yra uber-wow-tobulybės, bet būtent priešingai – nes yra švieži, karšti, neišsemti, su trūkumais. Visada yra smagu žiūrėti stiprius, gilius dramaturginius darbus, bet labai dažnai juose nėra „nieko” išskyrus meistrystė. Va matai, kad kažkas įvaldė savo teritoriją ir drožia ant jos. Kad ir labai gerai, bet gi matai, kad tiek pat gerai, taip pat gerai. Aš iš Sirenų ir tikiuosi lengvų nukrypimų, gaivaus vėjo, kuris prapūs ir mūsų kūrėjų smegenis (tiesa, ne itin dažnai tenka juos matyti šiame festivalyje), nes kaip ir kine, muzikoje, taip ir teatre labai smagu pakaifuoti, kai gauni tai, ko ir tikėjaisi iš jo, bet nepalyginamai labiau smagu kai gauni tai, ko nesitikėjai. Kad ir su trūkumais, kad ir netobulai, bet išeini ir gali sau pasakyti, kad pamatei kažką naujo, o ne tiesiog dar šiek tiek to pačio.
(Vardan skaidrumo dabar turiu pripažinti, kad į visus tris užsienio spektaklius pirkau po du bilietus, nors į paskutinįjį dėl tam tikrų priežasčių įlindau su akreditaciją)
Aiste, butent, kad si sita diskusija (apie akreditacijas, nuklotus vokeliais stalus, fursetus) prasidejo butent is skaitytoju puses. Mes tik tam tikrais pavyzdžiais parodėm kaip tai absurdiška ir juokinga, kažkam kažko pavydėti ar užtikrintai komentuoti nežinant tam tikrų aplinkybių ir tikrosios situacijos ir t.t..
Atsakymas į P.S.
Pigus vynas ir sūris būdingas visoms kino, dailės, foto premjeroms. Kartais neaišku iš kur tas pavaišinimas atsiranda. Nepasižymiu kuklumu ir jei VISĄ SALĘ pakviečia, neretai panešioju tą taurę, vis nebaigdamas, nes vynas pigus, vairuoju. Sūrio sunaudoju daugiau. Šiaip tai gerai, kai Skalvijoje ar Pasakoje grūstyje gali pakalbinti kūrėją. Atsimenu iš pernykščio dokumentinių kino festivalio fainą pokalbį su neprastais autoriais Gruodžiais.
Minimo Kino pavasario furšetų kilmė kita – noras pamaloninti rėmėjus. Dalyvaudavau iki krizės, kai nemaišydavo filmų pažiūrėjimui. Dabar rečiau, nes dažnai labai ir nekviečia eilinių akredituotųjų. Mielai sutikčiau, kad tokių dalykų nebūtų, bet niekas manęs neklausys… Ar už tai sumoka ir bilietų pirkėjai, ar tik rėmėjai, nežinau. Žinau, kad už 2012 metų Kino pavasario repertuaro filmų rodymo licenzijas jau dabar yra sumokėta 200 000 litų mokesčių autorių atstovams. Jeigu būtina šalia to daryti ir pavaišinimus padėjusiems gauti tokias sumas, nepakeisime šios nuostatos. Šiaip 10 metų iki 2005 m nežinaojau, kas yra akreditacijos. Po to situacija tikrai pasikeitė. Gal dėl festivalių išsiplėtimo, aišku ir susipažinau. Kaip mane nervina kvietimai į gerus koncertus, kai bilieto mažiau kaip už 150 lt. negausi, taip, suprantu, kad kitus nervina kiti dalykai. Teisybės juk šiame pasaulyje nėra…
Dėl italų IDĖJOS, abejonių nekyla. Perimta iš videomeno, video projektų paieškų srities. Bet nesugebėjimas išvystyti idėjos irgi negali slėptis po avangardizmo vėliava. Dėl vienodos išraiškos, kitų idėjų, atspalvių (pvz. drastiškoje būsenoje gali būti ne vien RĖKIMAS beprotiško garso fone, bet ir visiška tyla…)
Kine yra norma – jei filmas neturi 70 min. truknės, repertuare jo negali būti. Tam, kad ir festivaliuose būtų pilnavertiški dalykai, daromos trumpo metro programos. Čia italams užteko dv sios tik 40 minučiui – nepagarba tam pirkusiam bilietus. Sugalvojo idėją, o spektaklio nepadarė. Puikiausiai mačiau visų teatro specialistų mimikas ar persimetimą frazėmis. Pvz.;
– Tai ačiū Audra už spektaklį…
– (Šypsena) Nėra už ką…
Ir taip persimetė replikomis žinomiausios kritikės… Žinoma, yra argumentas, kad mes visi nebe pirmos jaunystės, ir neraukiame kas yra jaunimo polėkis. Lai…
Ir girdėjau, kokie buvo aplodismentai po šio etiudo…
Čia kaip Liudas Mockūnas džiaze. Kai susideda su KIETAIS danais – viršūnių viršūnė. Kai pats ima vadovauti paradai….. (Mačiau kaip visi žinomi džiazo atlikėjai apleido JazzKablio areną, kai avangardas prarado bet kokią logiką. O gi buvo ne tam atėję, kad iš pusės koncerto išeitų).
O atmintyje liks kad ir pernykštis 3 valandų estų spektaklis- ironija „iš gyvenimo“. Jaunimas vėl gali sakyti, kad tai Dviračio žinių lygio juokavimai, bet mačiau didžiulį trupės ir kūrėjų talentą. Keistas paradoksas – kažkodėl ką giriu, ir apdovanoja. Ir tie, reiškia, niejko neišmano…
Šiemetiniai apdovanotieji vengrai man visų pirma – ŠEKSPYRAS. Viduramžiškas tekstas, kurio vengs bet kuris „normalus režisierius“, nes jis žymiai archajiškesnis ir netinkamesnis šioms dienoms nei koks HAMLETAS. Taigi… Pakalbėkim apie naujus vėjus. Nekrošius, savajame Hamlete, žinoma, „drožia“ savąja seniausiai suskurta meistryste. Man silpniau patiko nei kiti darbai. Keista, kad spektaklis laikosi 10 metų ar panašiai. Pagal tą teoriją, turėtų seniai būti užmirštas…
Šekspyro Otele, jutau daugiau gaivių vėjų. Galima sakyti, kad Koršunovo HAMLETAS – irgi drožia jo meistrystės įdirbius. Bet man – tai avangardiškesnis 100 karrtų spektaklis už italų idėją. Nes transformuodamas senąjį Šekspyro tekstą į visai kitą variantą nei surašė dramaturgas, mūsiškis Oskaras jį visapusiškai išbaigia, įpindamas begalines spalvas, potemes, etc.
Vengrus galima būtų keikti, jei jie bandytų perkelti tekstą be pritaikymo. Taip, spektaklis išoriškai atrodo paprastas. Bet interpretavimo IDĖJA – aukštumoje. Ir realizuota iki galo. O 12 aktorių choras taip darniai ir kokybiškai įsipina, kad nežinau dramos trupės Lietuvoje, kuri taip ansambliškai sudainuotų. Gal akiratis siauras ir nežinau naujų, jaunų kūrėjų. Taip yra dėl to, kad neperskaitau – tas ir tas yra gerai ir nedera nepamatyti. Areima, Ross – negavau per galvą kuolo, kad juos reiktų žiūrėti, tai tenka svarstyti siaurai – tik pagal grandus. Ką padarysi…
Tikiuosi dar bus daugiau rašinėjimų Lietuvoje ir apie italus ir apie vengrus. Paskaitysim
man tai patinka tokios kulturininku ispazintys:
ala „mano atsiminimai apie kino, dailes ir foto premjeras:
„…neretai panešioju tą taurę, vis nebaigdamas, nes vynas pigus, vairuoju. Sūrio sunaudoju daugiau…” (kazkokia uzkandziu statistika?)
arba: „Keistas paradoksas – kažkodėl ką giriu, ir apdovanoja” (ziurek tu man, ale igimta talenta savyje busi atrades).
zodziu, mirk is juoko! :)))))))))))))
Mirk :):)
Sutinku, kad pervertinau vengrus.
Rūta Oginskaitė rašo:
„Schema tiksli ir smagi, bet tai ir tėra schema, o ne drama.”
Bet ji apibūdina ir italus:
„Gausios programos festivalyje toks etiudas galėtų dalyvauti kaip prieskonis, kaip informacija, kokie būna spektaklių tikslai ar formatai. Kompaktiškose trijų užsienio vaidinimų „Sirenose” tas ilgo pavadinimo trumpas ir monotoniškas vakaras atrodė lyg ne itin įdomi keistenybė.”
Rūta tiksliai ir rašo. Aš net su jos požiūriu į italus sutinku, bet, kaip jau ir minėjau, Sirenose aš labiausiai ir tikiuosi pamatyti kokie būna formatai ar tikslai. Naujos formos retai iš karto gimsta kaip nepriekaištingi kūriniai.
Pauliau, bet panašų formatą, stilistiką mes jau matėme Castellucci spektakliuose. Todėl man keista, kad tokį spektaklį jie apskritai nusprendė kviestis, jei kalbam grynai apie pažintinį faktorių.
Arūnai, tu vis akcentuoji ir piktiniesi italų spektaklio trukme. Bet ji visur buvo nurodyta, kaip ir visur buvo akcentuota ne dramaturginė šio spektaklio pusė, o vizualinė. Tai jei pats nepasidomėjai išsamiau už ką moki pinigus, tai nekaltink organizatorių.
http://melpomene.lt/2011/10/sirenos-daug-klyksmo-del-nieko/
na, man tai pažiūrėto pačio blogiausio spektaklio (irgi iš sirenų repertuaro) „koriolanas” atrodė kaip visai nieko. bet kuriam laikui atmušė nuo ėjimo į teatrą…:D
Labai pritariu melpomenės įžvalgoms.
Kad 40 minučių trukmė – mačiau. Buvo įdomu, kas tai per reikalas…
Geras menininkas pagauna savąja kūryba visiškai nežinant jo kilmės, biografijos, papuolimo į orbitą priežasčių. Aš gi seniai putojuosi, kad absurdas yra BŪTINYBĖ skaityti knygą, kad suprastum spektaklio GELMES. žinoma ir neabejotina – tai BAISIAI GERAI. Pasikaustymas gaunasi kietas. Bet yra šie laikai ir reikalauti iš žiūrovo tokių pasiruošimų… – nonsensas. Be abejo, tai veda į paviršutiniškesnį meno vartojimą, bet taip jau yra šiam pasaulyje…
Nieko ten Castelucci panašaus nerodė dėl vienos priežasties – jo spektaklis buvo BLIC koks geras ir išbaigtas. Nėra net ko lyginti vienų italų su kitais:
http://www.g-taskas.lt/romeo-castelluccio-pragaras-vilniuje/
Vienas malonumas buvo pabuvoti Nac.dramos teatre tada. Todėl didžiai nustebęs, kad vakar dienos italai ESĄ yra mokiniai. Panašiai lyg Martynas Andriuškevičius teigtų, kad yra Sabonio mokyklos įsikūnyjimas… :)))
Arūnai, niekas ir nesako, kad „Displace #1 La Rabbia Rossa“ yra lygiavertiškas R.Castelluccio spektakliams. Aišku, kad pastarojo spektakliai buvo niolika kartų stipresni, įdomesni, išbaigstesni ir t.t.. Aš teigiu (ir ne tik aš, o net ir patys organizatoriai), kad „Muta Imago” yra grynai R.Castelluccio teatro mokyklos pasekėjai. Kokie yra TOKIO teatro ženklai, jau rašiau savo apžvalgoje, tad čia nesikartosiu.
Atmetęs savo vienintelę priežastį (dėl neišbaigtumo) bandyk surasti daugiau skirtumų tarp šių menininkų kūrybos ir pamatysi, kad šis „etiudėlis” tai yra grynai R.C. kūrybos atšvaitai italų teatre.
Castelucci rodė sporto rūmuose, ne NDT. O tokių akivaizdžių panašumų (sekimo) nemačiau ir aš. Mikronais gal, bet ne daugiau. Bet aš teatro per daug ir nesiimu vertinti.
ka cia spangsti :) Sporto rumuose rode J. Fabre “Requiem metamorfozei”. Castellucci abu kartus rode nacionaliniam teatre :)
gal todėl panašumų ir nepastebėjai… :))))
true, true :)))
Nerandu ten išvardintų tų panašumų…
Tiek to, laikas užtrina atsiminimus. Dabar iš Castelucci atsimenu, kad tapau jo šalininku, likau patenkintas jo menu. Ir pykai ant J.Vaitkaus, puolusio akis į akį italui, ir džiaugiausi, kad O.Koršunovas ėmėsi gynėjo vaidmens. Gaila, kad užmiršau patį spektaklį ir tikrai negaliu palyginti. Beje, Tavo straipsnyje nuotraukos geresnio vaizdo nei buvo menų spaustuvėje…
tai va būtent, kad nėra čia su Jumis apie ką diskutuot, jei net nepamenat apie ką kalba eina :)) Man tik keista, kad įmanoma „tai” pamiršti. Ypatingai tą policininką kelias minutes su bananu talžantį žmogelį ir tą čaižų šios scenos garsą. Bet juk svarbiausia, kad Vaitkaus išsišokimai nepasimiršo… :) Matyt kartais taip jau būna, kai renginiai tampa kasdienybe, statistika, o ne laukiama švente ;)
Aš tik pavadinimus maišau. Ir kūdikį, ir policininkus ir senį lovoje puikiai pamenu. Bet vis tiek tiesmukai nesuvedu.
Šunis bei pianiną irgi :)
Matyt yra dalykai, kurie patinka ir atsimeni ir kurie patinka, bet… išgaruoja…
Gėda prisipažint, bet šunis atsimenu. Kaip ne itin vykusį įspūdžiui sukelti reiškinį. Siaubas, kad tas dirbtinas originalumas man ir liko…
Šiaip reiktų pritarti Jurgai, nors Sirenas nepavadinsi nei kasdienybe nei statistika. Tikrai neinu, kad užsidėčiau pliusą, jog ir 2011 m buvau…
Bet pvz. ankstesnis vengrų, ar minėtas pernykštis estų yra atmintyje bent scenografiškai ar kai kuriais bajeriais – pvz. nepaimiršiu kaip vengrai lazdavojo savo Fazekašą ir mūsų Alekną kai jie dopingo kontrolę ėjo ir medaliu dalijosi…
Kino festivaliuose taip pat – kai kuriuos iš dešimčių tikrai atsimeni visam laikui bent nuotrupomis, kai kuriuos gerus vis vien be postūmio (pasižiūrėjimo senoje programėlėje) neatkuri smegeninėje. Taigi dėl Castellucci angažuotumo gal man reikia pereiti į Vaitkaus apkasus…
kiek galima tas seniai praėjusias sirenas komentuoti? yra šviežesnių naujienų! http://melpomene.lt/2011/10/apokalipses-pardavejai/
Kad mes bandom rašyti apie (mūsų nuomone) gerus dalykus.
:D
Na, jeigu jau ROSS statote šalia iš veido panašios KIROS MURATOVOS, tai apakęs… Lėksiu žiūrėti bent jau CHAOSO, jeigu pamatysiu, kada jį rodo. Stengiausi nepastebėti, kad yra ta ROSS Lietuvoje. Gerų recenzijų trūko…
nu jo, pas mus vos pora jos spektaklių apžvelgta. bet gerai, kad yra kieno rekomendacijos tave į tiesos kelią atves. viena ar kita prasme :)
Pasistengsiu pažiūrėt, koks tas tiesos kelias…
Šiaip Yaną Ross gerų recenzijų neturi Lietuvoje. Gal padarė išvadas…
Man tai keista, kad apie Melpomanes apžvalgą ir apie Yana Ross diskutuojame Sirenų temoje + visai kitame tinklapyje, nei yra patalpinta aptarinėjama apžvalga :)
Čia tik laisvi pokalbiai, ne diskusija….
Vertinga, kad atsirado mano supratimu didžiai kompetetingas, taiklus ir geras recenzentas KONSTANTINAS BORKOVSKIS.
Siūlau išvadinusius vengrus agitbrigada, įsiskaityti:
„Pirmasis rodytas spektaklis iš užsienio – vengrų trupės „Hoppart“ spektaklis „Koriolanas“ pagal, kaip teigiama, W. Shakespeare’o, H. von Kleisto ir B. Brechto (sunku buvo tai atskirti iš vertimo subtitrų) tekstus akivaizdžiai atsirado „ne savo vietoje“. Prieš pat festivalį paaiškėjo, kad Eimunto Nekrošiaus Maskvos Nacijų teatre pastatytas Alberto Camus „Kaligula“ neatvyks. Todėl dera nuoširdžiai užjausti „Sirenų“ organizatorius ir žavėtis jų sugebėjimais, nes jiems pavyko padaryti beveik neįmanomą dalyką – akimirksniu organizuoti festivalio programos smūginiam akcentui kitą to nusipelniusį spektaklį.
Vengrų „Koriolanas“, kuris, kaip pavyko sužinoti, šiaip yra vaidinamas netradicinėse erdvėse (apleistose gamybinėse ar ūkinėse patalpose, ceche arba rūsyje), buvo pritaikytas Nacionalinio teatro scenai (kas, beje, akivaizdžiai išryškino valdišką šios erdvės prigimtį).
Kaip ir režisierius Jonas Vaitkus Jaunimo teatro „Patriotuose“, režisierius Csaba Polgáras užčiuopė nepopuliarioje W. Shakespeare’o istorinėje dramoje „Koriolanas“, vaizduojančioje V a. pr. Kristų Romos imperijos politines peripetijas, visišką atitikmenį šiuolaikinės Vengrijos politinėms aktualijoms. Esame girdėję apie skandalingo Vengrijos premjero, populiaraus verslininko ir apsukraus machinatoriaus, istorijos atgarsius, ne daugiau. Bet akivaizdu, kad W. Shakespeare’o tekstai, perkelti į šiuolaikinių madjarų politinių aktualijų terpę, surezonuodavo tenykštėje publikoje ir sužadindavo siautulingas žiūrovų reakcijas – ne menkesnes nei mūsų „Patriotuose“. Buvo matyti, kaip aktoriai sąmoningai paleidžia „aktualumo strėles“ į žiūrovų salę, kad ir minėdami Graikiją, provokuodami reakciją į šiandienos europines aktualijas – veltui. Mūsų publika nepasidavė šioms provokacijoms, nes ji troško tik meno.
Ir negalima teigti, kad šie lūkesčiai visai nepasiteisino. Tiesa, palaidai po sceną besišlaistanti nevykėlių kompanija, aprengta padėvėtų rūbų salonų „šedevrais“, iš pirmo žvilgsnio atrodė labiau tinkanti „Skrydžiui virš gegutės lizdo“, nei antikiniam siužetui. Buvo aišku, kad pjesėje minimi „romėnai“ vaidinami kaip vengrai, o mums, tai stebintiems, dera visa tai savo vaizduotėje perkelti į lietuvišką dirvą. Buvo parodytas savotiškas politinis satyrinis „vaizduotės teatras“, nemenkas galvosūkis mūsų publikai.
Prasminis spektaklio šokas įvyko tuomet, kai aktoriai staiga scenoje balsiai, darniai ir profesionaliai pragydo (informacijoje apie spektaklį minima, kad jie visi – buvę vieno kurso studentai, ruošti muzikiniam teatrui). Tąsyk pavyko suvokti, kad spektaklyje veikia ne tiek teatro aktoriai, kiek muzikantai. Tad keistoką jų sceniškumą iškart pradedi vertinti kitaip, iš jų muzikinio artistiškumo rakurso. Koncentruoti, labai techniški ir įspūdingi įvairiausių žanrų ir stilių muzikiniai intarpai (hipių, viduramžių, Renesanso laikų ir rokoko, vėlyvojo ir naujesnio „popso“ bei amerikietiškų miuziklų) atskleidžia atlikėjų ir personažų sielose glūdinčią harmoniją, laisvę ir dvasinį polėkį.
Tokiu brechtišku požiūriu žvelgdamas į W. Shakespeare’o dramą apie minios įnoringumą, politinės sėkmės efemeriškumą ir apie tai, kad politiko mamytė gali būti visos šalies politinio gyvenimo variklis, režisierius Csaba Polgáras sukūrė labai įtikinamą ir scenišką „trijų eurograšių operos“ tipo reginį, privertusį mūsų publiką įnirtingai pasidarbuoti mintimis – tiek politinių analogijų, tiek teatrinių realijų plotmėje. Tai, kad finale parteryje atsistojo plodamas tik vienas aukštaūgis iš festivalio administracijos komandos, paliudijo tą džiuginantį faktą, kad mūsų publikos dauguma vis dėlto dar yra linkusi teatre ir mąstyti, o ne vien rengti savojo entuziazmo demonstracijos cirką. Besiskirstant parteriui, nugirsta kultūros ministro replika kažkuriam svečiui iš užsienio – „… it is the same in Lithuania…“ – buvo kaip sertifikatas, kad spektaklis įvykdė savo misiją. Vis dėlto ministro sertifikatas svarbiausiam festivalio spektakliui – solidumo garantas.”
Arūnai, ką jis naujo parašė? Kad, matai, romėnai yra visai ne romėnai, bet šiuolaikiniai vengrai ir jie puikiai dainuoja? Bet vis tiek viskas savame lygyje, kuris pakankamai gerai atspindėtas lyginant šį darbą su Patriotais. Galima sakyti, kad tai geras sulyginimas, nes Patriotai vienais metais tapo geriausiu spektakliu Lietuvoje. Galbūt, jeigu laimėjimas kategorijoje „geriausias iš blogiausių” ką nors reiškia. Koršunovas „Mirandoje” irgi puikiai perkelia klasiką į šiandieną (santykinai) ir nors pas jį nedainuojama, bet užtat ir nejauti, kad visa tai jau šimtą kartų matyta. Tebūnie vengrus spektaklis užkabino liaudišku aspektu, bet ko mums džiūgauti iš grynai plikų faktų apie dainas ir teksto aktualizavimą?
Žodžiu TADO BLINDOS lygis, a ne?
KONSTANTINAS BORKOVSKIS apie italus. Aš mačiau ne ką nors kitą:
„Antras užsienio spektaklis „Displace # 1. Raudonas įtūžis“ buvo rodomas „Menų spaustuvės“ Juodoje salėje. Jį atliko keturios jaunos moterys iš Italijos, grupės „Muta Imago“, ir jis akivaizdžiai nepakeitė beveik nieko žiūrovų viduje – nenustebino, nesujaudino, neprivertė susimąstyti ar pasipiktinti – nes akivaizdžiai tokių tikslų nesiekė. Tai – uždaros terpės reginys, kurio dalyviai gali drąsiai tau pasakyti: „Jeigu tau nepatinka, tu nesupranti, čia ne apie tave – eik lauk! Bet – tik kol dar neprisijungei. O jeigu jau atėjai ir esi čia – tai jau kentėk ir tylėk!“ Visa bėda, kad kol nesudalyvavai, neturi jokių galimybių a priori sužinoti, ar tau apskritai dera ten būti. Štai toks paradoksas.
Antai viena iš jaunų kauniečių teatrologių gvildena įdomią temą apie šiuolaikinį teatrą publikos atžvilgiu – atvirą arba uždarą. Pavyzdžiui, kaip supratau, „uždaras teatras“ yra tarsi teatriniai „pelėkautai“, bet ne tokie kaip „Hamlete“, o tokie, kai žiūrovai tampa reginio įkaitais. „Raudonas įtūžis“ – būtent tokios rūšies.
Anotacijose skelbiama, kad, norint suprasti viso to prasmę, dera prisiminti Euripido „Trojietes“. Tikrai nesu įsitikinęs, kad per visus dešimtmečius teatrinių mokslų skaičiau tą kūrinį. Tuo labiau abejoju, kad tai yra darę trigubai jaunesni mano kaimynai parteryje. Tad šis prasminis klodas lieka už reginio skliaustų. Arba tiesiog priimamas nesvarstant, kaip agentūrinių pranešimų eilutė: yra tokia Euripido pjesė „Trojietės“ (kaip: „prie Bangladešo krantų nuskendo keltas su 500 keleivių“), ir viskas. Potyrio nėra, tik faktas ir jo kolektyvinio žinojimo momentinis pasitenkinimas, kaip iš žiniasklaidos.
Spektaklis ir veikia publiką kaip žiniasklaida: beveik aklinoje tamsoje kurtina infragarsais, netikėtai akina prožektorių spinduliais, priverčia stebėti chaotišką mechaniško pobūdžio figūrų judėjimą išilgai grindimis nutiestų siaurų šviesos ruožų. Figūros agresyvios, dresuotos, aprengtos sunkiai įžiūrimais kovinio sporto drabužiais, lyg ir moteriškos giminės. Jų rankose – tai žibintai, tai rimbai. Jos su pagreičiu juda, keldamos išdaužyto tinko, išbarstyto ant grindų, debesį. Foniniame ekrane rodomi neutralūs vaizdai, lydimi tokių pat neutralių radiomonologų apie žmogaus vienatvę. Raudoni prožektoriai šviečia į žiūrovus, figūrų judėjimas, muzikos ir šviesų spaudimas pasiekia apogėjų ir tuo pasibaigia. Prieblandoje keturios jaunos moterys nusilenkia publikai ir dingsta tamsoje už juodų kulisų.
Net nepavyksta pamatyti, ar jos buvo gražios (tiksliau, – kokios jos gražios), bet tamsoje juk visos moterys gražios…”