LARS KEPLER „Hipnotizuotojas”

hypnotizuotojas_z1

Stiegas Larssonas, Camilla Läckberg ir Jo Nesbø atvėrė skandinaviškam trileriui vartus į plačiuosius pasaulinius vandenis, kurie skalauja ir mūsų pakrantę. Galima net teigti, jog ir Lietuvoje skandinavai dabar ant bangos. Tai ir džiugina, nes turime puikią progą susipažinti su skandinaviškąja literatūra, ir liūdina, jog masiškai importuojamas tik vienas, trilerio, žanras, o tuo tarpu kitos pakraipos kūryba lieka ignoruojama.

Švedai vyras ir žmona Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, pasirašinėjantys Larso Keplerio slapyvardžiu, taip pat papuola į standartinio niūraus skandinaviško trilerio rėmus. Pirmasis šeimyninio tandemo kūrinys “Hipnotizuotojas” pradėjo Stokholmo policijos komisaro Jono Lina seriją.

“Hipnotizuotojas” nuo pat pirmųjų puslapių įtraukia į veiksmo sūkurį. Jonas Lina tiria žiaurių šeimos skerdynių bylą – tėvas, motina ir jauna mergaitė mirtinai subadyti, tik penkiolikamečio Josefo gyvybė kabo ant plauko, jo sunki būklė neleidžia paauglio apklausti, todėl komisaras Lina prašo hipnotizuotojo, jau prieš dešimt metų metusio hipnozės praktiką, pagalbos. Hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas įsibrauna į Josefo sąmonę, tačiau išaiškėjusi tiesa tik dar labiau viską komplikuoja ir užsuką naujų įvykių virtinę.

Knygoje veiksmo, šiaurietiško žiaurumo ir paslaptingumo netrūksta, intriga išlaikoma veik visą knygą, tačiau autoriai akivaizdžiai stokoja literatūrinio profesionalumo. Visų pirma, keistai atrodo anonsuose ir kitur akcentuojamas komisaras Lina, kuris lyg turėtų romane groti pirmuoju smuiku, tačiau bent “Hipnotizuotojuje” užima daug mažiau puslapių, nei hipnotizuotojas Barkas ir jo šeimyna.

Dėmesį blaško ir pasakojimo forma – tai iš vieno veikėjo perspektyvos, tai iš kito. Šis sumanymas nėra prastas, tačiau įgyvendintas neprofesionaliai – neišlaikytos proporcijos, nesuvaldyta psichologinė kūrinio pusė,- t.y. viskas pamauta ant veiksmo, o ne ant gelmės, nesijaučia skirtingų pasakotojų skirtumų. O kur dar lyg pleištas įkalta visumą darkanti hipnotizuotojo dešimties metų senumo istorija.

Koją Kepleriui kiša ir siužeto perkrova. Visko tiek daug, jog kažkurioje vietoje imi juoktis iš tokio perdėto bandymo apžioti daugiau, nei telpa į burną. Veiksmo posūkiai gena vienas kitą, tačiau dauguma jų atrodo pritempti, perspausti ir primena holivudinių trilerių mišrainę, kurioje daug peno iš spragėsių, bet galvoje ir širdyje po visko lieka tuščia. Nesunkiai galima ir ne vieną logiškai neįtikėtiną sceną rasti.

Psichologiniai veikėjų paveikslai blankūs, visi, net pašaliniai, tiesiogiai su pagrindine linija nesusiję, personažai turi kokių nors nukrypimų nuo normos – arba serga reta liga, arba psichiškai nesveiki, arba baisiai kieti, arba užsiima neteisėta veikla ir panašiai. Žodžiu, nedaug trūksta, jog kiek pahiperbolizavus gautųsi antžmogškų galių komiksas.

Nepadeda ir rašytojų literatūrinis paprastumas, kuris nekuria jokios pridėtinės vertės ir originalumo įspūdžio. Nors gal tai vertėjo nuopelnas?

Žodžiu, “Hipnotizuotojas” prikausto veiksmu, puslapiai tirpste tirpsta, tačiau visuma palieka blankų įspūdį. Ypač Dano Browno romanų verta šabloniška pabaiga. Tačiau nenoriu teigti, jog daugiau neimsiu Larso Keplerio į rankas, tik norėtųsi, kad ir kitose knygose pagrindinis vaidmuo būtų perduotas hipnotizuotojui, o ne komisarui Jonui Lina, kurio per visą “Hipnotizuotoją” nepavyko nei pažinti, nei pamilti.

——

Informacija apie knygą:  romanas / Lars Kepler ; iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. – Kaunas : Obuolys, 2012, – 622, [2] p. ISBN 978-609-403-343-8

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.