LARS KEPLER „Paganinio kontraktas“, „Ugnies liudininkas“, „Smėlio žmogus“

virselis-1000 Vadinu tokias knygas ne skaitomomis, o perverčiamomis. Nuo jų labiau pavargsta riešai ir pirštai, o ne akys ir smegenys. Tokių knygų puslapiuose nebūtina skaityti kiekvieną žodį, nes eilutės apie televizoriaus ekrane rodomą vaizdą, eilinio veikėjo išvaizdą ar panašius niekus nedaro jokios įtakos bendro siužeto suvokimui. Tokios knygos yra žiauriai gerai po visokių proustų ir faulknerių – tai lyg visą dieną prasėdėjus kontoroje leistis į kaulų mankštinimo kelionę. O Lars Kepler knygų serija apie Stokholmo policijos komisarą Joną Lina puikiai tinka tokiai išeiginei kelionei.

Nors „Hipnotizuotuojas“ nepritrenkė, tačiau ir negrįžtamai neatbaidė, tad per kelias dienas perverčiau dar tris lietuviškai turimus švedų romanus: „Paganinio kontraktas“, „Ugnies liudininkas“ ir „Smėlio žmogus“. Bet net po visų jų Jonas Lina netapo man patrauklesnis, labiau mylimas ar labiau apčiuopiamas. Nelabai suprantu, kodėl serija pristatoma, kabinama ant jo, kai Jonas knygų puslapiuose rodosi ne daugiau nei dvidešimt procentų – gi ugnies_liudininkas_z1kitus puslapius užima kitų veikėjų reikalai. Net ne visų knygų kulminacijose komisaras dalyvauja pats.

Kiti kūrinių veikėjai taip pat stokoja gyvumo, nors jų portfolio būna marginte primarginti paslapčių ir nekasdieniškų įvykių.

Nežiūrint to, Lars Kepler moka užmesti mistiško trilerio intrigos meškerę, tik gaila, jog toje žvejyboje į puslapių pabaigą dingsta ir skandinaviška mistika, ir detektyvinė intriga – lieka tik holivudinių veiksmo filmų prieskonis, kuriuose norėtųsi daugiau realumo, mažiau – standartiškos laimingos pabaigos.

Trumpai apie kiekvieną knygą:

„Paganinio kontraktas“ – pats silpniausias ir labiausiai stokojantis detektyvinės atmosferos romanas, toks labiau „šaudo ir gaudo“.

smelio-zmogus-naujas-pasauliniu-bestseleriu-hipnotizuotojas-paganinio-kontraktas-ir-ugnies-liudininkas-autoriaus-romanas„Ugnies liudininkas“ po visų į dienos šviesą išlindusių įvykių Lietuvos globos namuose, skaitėsi bene godžiausiai ir įtikinamiausiai, autoriai – šaunuoliai, jog šios knygos pabaigoje pagaliau daugiau atskleidė Jono Linos gyvenimo asmeninių detalių, kurios tapo „Smėlio žmogaus“ intrigos pagrindu.

„Smėlio žmogus“ žadėjo labai daug, bent jau paties Jono šeimyninių reikalų ir asmeninio keršto plotmėje, bet kūrėjai pasuko sau įprastu šunkeliu – Joną paliko nuošalyje, o svarbiausius reikalus patikėjo pašaliniams veikėjams.

Žodžiu, Lars Kepler kūryba ypač tinka greito skaitymo lavinimui ir smegenų pravėdinimui nuo gilaus teksto lektūros.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.