LEE CHILD „Zona“ ir kiti

Kartais norisi, o ir reikia atsipalaidavimui kokio neįpareigojančio skaitalo, kuris leidžia greitai versti puslapius ir kurį laiką pagyventi literatūriniame pasaulyje, tam puikiai tinka kriminaliniai trileriai, kur koks superherojus mena įvairiausias mįsles, kovoja už teisybę, padeda nuskriaustiesiems ir panašiai. Toks yra brito Lee Child‘o sukurtas personažas Džekas Ryčeris, apie kurį jau parašyta daugiau negu dvidešimt knygų ir susukti du filmai. Lietuviškai turime keturių knygų vertimus, apie kuriuos čia ir trumpai papasakosiu.

„Zona“ (orig. Killing Floor) – pirmoji serijos knyga, Child’o debiutas, įvertinta ne viena premija (Barry, Anthony), pati pačiausia iš skaitytų. Čia susipažįstame su paslaptingu keliautoju, neturinčiu adreso, asmens dokumento, kredito kortelių, Džeku Ryčeriu, kuris keliauja po autobusais po šalį ir tam tikrų prisiminimų vedinas atvyksta į nuošalų miestelį. Tą pačią dieną jį areštuoja ir apkaltina žmogžudyste. Senkant knygos puslapiams sužinome, kad Džekas yra buvęs kariškis, tobulai valdo ginklus, kovos menus (iš tos serijos, kur vienas susidoroja su grupe blogiukų) ir yra priklausomas nuo kavos. Taip, Ryčeris yra stereotipiškas holivudinis didvyris – mažai kalba, pasižymi nepaprasta jėga, šerlokišku pastabumu ir įžvalga, toks visiškai priešingas šiandien kuriamiems veikėjams, kuriems nesvetimi narkotikai, alkoholis, rūkalai, ištvirkavimai ir panašiai. Neprideda pliusų ir kiek mediniai charakteriai, trafaretiniai dialogai, prie herojaus prilipdoma mergina, ankstyvas supratimas, kad knygos pabaigoje blogiukai bus įveikti, bet tokio žanro knygose tai visai natūralu ir nėra čia ko burbėti. „Zona“ įtraukia kitkuo – mažo miestelio atmosfera (gi visada tokiuose vyksta kažkas mistiško ir saugoma nuo pašalinių akių), kriminaline mįsle, kurios išrišimas man buvo labai netikėtas, nesustojantis veiksmas ir Child’o rašymo stilius. Pastarasis pasižymi neįtikėtinu lakoniškumu – daugybė sakinių, sudarytų iš žodžio, dviejų, taškas dedamas ten, kur kiti paprastai dėtų kablelį. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, tad toks stilius nepriekaištingai dera su Ryčerio charakteriu, pabrėžia jo bekompromisiškumą, karišką auklėjimą, tas sakinių kapotumas skamba lyg marširavimas kairę-dešinę, kairę-dešinę.

Žodžiu, Child’o veiksmo trilerio kokteilis mane prigavo ir nedelsdamas, veik per savaitę įveikiau dar tris romanus.

„Persveideris“ (orig. The Persuader) – septintoji serijos knyga, bet Džeko Ryčerio nuotykiams knygų chronologija nebūtina. Nors kaip pirmąją rekomenduočiau „Zoną“, nes joje atskleidžiami visi būtini žinoti herojaus biografijos faktai. Vėliau galima skaityti bet kokia tvarka, nes pasakojamos atskiros istorijos, kurių kita lokacija, kiti veikėjai, kitos kriminalinės mįslės, jokios atskiras knygas siejančios linijos.

„Persveideryje“ sužinosite, kad persveideris yra toks šautuvo modelis ir apturėsite gan bondišką šnipinėjimo istoriją. Veiksmo apstu, puikiai suveikia uždaros erdvės efektas, bet pritrūksta visą siejančios originalios kriminalinės paslapties, kokia buvo „Zonoje“, nepadeda ir tai, kad Ryčerio priešas aiškus nuo knygos pradžios. Čia išryškėja ir kiti Child’o literatūriniai ingredientai, kurie atsikartoja ir kitose knygose: įvykiai, vienaip ar kitaip, dabar ar praeityje yra asmeniškai susiję pačiu Ryčeriu, šis įsivelia į kovą su niekadėjais ne vienas, o su dar kitais asmenimis, tarp kurių yra moteriškė, anksčiau ar vėliau sukrintanti su Ryčeriu į lovą, dar yra koks iškrypęs, krūtis ar kiaušus mėgstantis nupjovinėti blogiukas. Minėtos siužeto dedamosios atsikartoja ir kitose knygose, tad tai vis silpniau beveikia skaitytoją ir leidžia knygų puslapius versti dar greičiau, nes pasikartoančios scenos ima atrodyti kaip tuščiažodžiavimas.

„Zoną“ ir „Persveiderį“ išleido leidykla „Jotema“, kuri skrupulingumu nepasižymi, bet kai Child’o leidimą prieš Ryčerio ekranizacijas perėmė „Obuolys“, tai reikalai dar labiau pablogėjo. „Vienas šūvis“ (orig. One Shot) pasitinka su užrašu ant viršelio „Siužetas, vertas Agathos Christie plunksnos“. Sunku pasakyti, ką tokiu diletantišku užrašu norima pasakyti, nes nieko panašaus Child’o knygos neturi. Galima minėti Forsyth‘ą, Ludlum‘ą, bet Christie?

„Vienas šūvis“ ir „Nesidairyk atgal“, išleisti „Obuolio“, linksmina ir dar kitu niuansu, parodančiu, kaip toje leidykloje dešinė nežino, ką veikia kairė. Aš apie tai, kad ant viršelio anotacijose rasite Džeką Ryčerį, bet tekste visur pasitiks Džekas Ričeris.

Nevertinant lietuviškojo leidimo niuansų „Vienas šūvis“ pasakoja gan intriguojančią istoriją apie nesveiką ekstremistą, paleidusį šūvius į nekaltus žmones. Šis iš pirmo žvilgsnio aiškus nusikaltimas virsta paslaptingu tyrimu, kuris net prieš kelis metus mačius ekranizaciją, susiskaitė maloniai ir nestokojo intrigos.

„Nesidairyk atgal“ (orig. Never Go Back) liko mažiausiai patikusi iš perskaitytos ketveriukės. Matyt, ir todėl, kad buvo paskutinioji mano eilėje, ir, kad pasakoja nykoką istoriją, ir, kad ji pasakojama trečiuoju asmeniu, ir, matyt, kad tiek Ryčerio nuotykių vienu ypu yra jau per daug. Neatsisakau ateityje imtis kitų Child’o knygų, bet tikrai ne dažniau kaip po vieną per metus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.