LEILA SLIMANI „Žmogėdros sode“

Vyrai galvos, kad ji ištvirkusi, lengvabūdė, lengvai prieinama. Moterys ją laikys plėšrūne, atlaidžiausios sakys, kad ji trapi. Visi jie klys.

Debiutinis prancūzės-marokietės Leila Slimani romanas „Žmogėdros sode“ buvo iš karto pastebėtas ir palankiai sutiktas ir įvertintas Prancūzijos ir Maroko kritikų. O knyga tikrai verta dėmesio.

Tai romanas apie trisdešimtmetę motiną Adelę, kuri atrodo gyvena tipišką paryžietišką gyvenimą: turi vyrą, vaiką, dirba žurnaliste, kartais susitinka su draugėmis, kartais su kolegomis, tačiau vis dažniau jos gyvenimą iš po kojų išmuša rizikingas žaidimas, siekiant kūniškų malonumų. Vieną kartą tas žaidimas tampa lemiamu…

Kiek sudėtinga suprasti, kokios paskatos Adelę stumia į nesantuokinį guolį, kurį dažnu atveju Slimani labiau išryškina kaip pavojingą, nežinia kuo galintį pasibaigti kūno išniekinimą, prievartavimą, atsidavimą grubumui ir netgi smurtui, o ne gyvybiškai reikalingo orgazmo gavimui. Adelė nuolat galvoja apie seksą ir tai leidžia ją vadinti nimfomane, tačiau ji visiškai nesiekia suartėjimo su savo vyru, sūnaus tėvu. Galbūt tai galima suprasti, nes jos vyras švelnus, globėjiškas, mylintis, ne dominatorius, galintis įbauginti savo vidine tamsa. Būtent todėl man pasirodė, kad Adelė labiau siekia ne seksualinio pasitenkinimo, o kažkokios ribos, psichologinio potyrio, kurį ji apturėjo dešimties, pirmą kartą eidama per Paryžiaus viešnamių rajoną,- to magiško jausmo, kai palieti pirštu tai, kas žema ir nešvanku, buržuazinį ištvirkimą ir žmogaus skurdą. O tai jau, mano supratimu, plaukioja kitoje, ne seksoholizmo, upėje. Juolab, kad ne vieną kartą po tų pavojingų santykių ji jokio malonumo nepatiria.

Atrodo, kad Adelė pati nežino, ko ieško – galbūt tai ir galima pavadinti gyvenimo prasmės, savasties paieškomis, bet vargu, ar kas tai, ką ji randa, pavadins prasme. Adelę kamuoja kažkoks psichologinis nepasitenkinimas savu kūnu, savimi, tik jai lyg stinga pačiai drąsos prieš save pakelti ranką, todėl ji ieško, kas ją įskaudintų, sužalotų. O seksas tai tik vienas iš būdų tokiam tikslui pasiekti. Visgi ši obsesija, nors ir intriguojanti, stokoja motyvacijos, pagrindimo.

Pati Slimani viename interviu sakė: „aš ne daktaras, aš tik papasakojau apie jos (Adelės) gyvenimą, o išvadas pasidarykite patys, aš kartais pati Adelės nesuprantu“. C’mon, aš irgi ne daktaras… Tos prieštaros ir neatsakyti tekste klausimai nėra jokia naujiena grožinėje literatūroje. Aš kaip skaitytojas galiu įsijausti į daugelį autoriaus pasakojamų aplinkybių. Ypač jeigu tai parašyta įtikinamai, gyvai, realistiškai. Ir tam nereikia nei pačiam būti atsidūrusiam analogiškose literatūros kūrinyje pasakojamose aplinkybėse, nei pažinoti kažką iš artimų, turėjusių panašių patirčių. Tiesiog tai daugeliu atveju, matyt, ir reikia vadinti meistriškumu – kai rašytojas, tikra ar pramanyta istorija, geba skaitytoją įtikinti. Leila Slimani savo heroje iš pradžių įtikina, tačiau knygai pasibaigus imu galvoti, jog visumai trūksta tvirto, nepajudinamo pagrindo. Ir dėl to man įsijungė požiūrio klausimas, kuris, viena vertus, „Žmogėdros sode“ istoriją leidžia priimti šių dienų žmogaus vienišumo, egzistencinio tuštumo simbolį, tačiau, antra vertus, visą tą tragizmą ir Adelės būties problemą į miltus (man) sumalė Michelis Houellebecqas, kurio „Platformą“ teko skaityti veik tuo pačiu metu kaip ir „Žmogėdras sode“. Tiesiog, jeigu Adelė būtų susiradusi tinkamą gyvenimo partnerį, kaip, pavyzdžiui, Reno iš „Platformos“, tai būtų turėjusi fantastišką santuoką, kurioje nestokotų seksualinių potyrių ir nereikėtų slapstytis nuo vyro ieškant pavojingų nuotykių. Tačiau autorė akivaizdžiai net nenorėjo, kad jos herojė ištrūktų iš ją kamuojamų apsėdimų… Matyt, toks buvo sumanymas. Iš Houellebecqo požiūrio taško – pasmerktas nelaimingai pabaigai.

O Slimani šiaip šaunuolė. „Žmogėdros sode“ – ne pirma jos knyga – prieš tai dar buvo negrožinė apie seksą Maroke ir istorijos apie Dahla pusiasalio gyventojus. Arabiško požiūrio į europietiška pasaulį Slimani romane norėtųsi kiek daugiau, gal ateities kūryboje tai ir atsiras.

„Žmogėdrų“ tema tokia, kad galima buvo neiti pigiu, beverčiu „atspalvių“ keliu, bet Slimani nuo „atspalvių“ stilistikos pabėga (o iš kai kurių knygos anotacijų galima tikėtis tikėtis kažko panašaus), uždaro skaitytojui duris pat intymiausią veiksmo tašką ir vėl atveria tik tam, kad skaitytojas pamatytų pasekmes. Norisi sakyti, kad Slimani kabina giliau, talentingiau, neduoda skaitytojui sukramtyto teksto, verčia įjungti ir fantaziją, ir priežastinių ryšių nuojautą, tačiau, kaip turėjote suprasti iš šio teksto pradžios, rašytoja neskiria dėmesio veikėjų psichologijos analizei, todėl kyla tam tikrų klaustukų ir abejonių.

Slimani turi puikų šių laikų teksto pojūtį, kurio stilių ir ritmą fantastiškai lietuvių kalba perteikė Violeta Tauragienė. Rašytojos sakiniai trumpi, konkretūs, net veikėjai kalba tokiomis lakoniškomis, prie pasakojamosios kalbos priderinta maniera, frazėmis. Pati Slimani sako, jos gyvenime yra trys literatūrinės biblijos: Kunderos „Nepakeliama būties lengvybė“, Camus „Krytis“ ir Grosmano „Gyvenimas ir likimas“ (keista, kad pastaroji knyga iki šiol lietuviškai neišleista), tačiau iš čeko dar turėtų išmokti, kad rašytojas yra Dievas, kuris siužeto rankenėles sukinėja neįtikinėtinai lengvai ir ne į skaitytojui norimą pusę, o štai iš žymiojo egzistencialisto Slimani jau pagirtinai perėmė neįprasto elgesio ir sunkiai perprantamos psichologijos veikėjų charakterius, kurių gyvenimo absurdiškumas keistas, įdomus, tačiau stokoja prasmingumo. (Nežinau, ką perėmė ar neperėmė iš Grosmano, nes dar neteko skaityti).

Taigi, galutines išvadas apie „Žmogėdras sode“ pasidarysite patys. Tikėtina, nevienareikšmiškas. Bet nuo to ši knyga netampa neįdomesnė, varginanti ar sunkiai skaitoma, o ir nestora – pora vakarų ir įveiksite. Ir galėsite nustatyti savą diagnozę Adelei.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.