Home » Kultūra (kt.), Literatūra

LENA ELTANG „Akmeniniai klevai“

Kaltė apskritai neturi savo gyvenimo – tai taip pat tikra, kaip tai, jog ji gali atimti tavąjį. Kaltė – tai pats šulinys. (277).

Žmonės myli tave už tai, kad jog jiems nereikia įsitempti, stengiantis suvokti tavo žodžius ir poelgius. Atstumas tarp tavęs ir žmonių turi būti ankštai prikrautas, galvojo Saša, leisdamasi Harboro Keliu, žmonės nori remtis į pažįstamas komodas, aplenkti žinomus veidrožių užutėkius. (152).

O būna ir taip: puikaus rašytojo darbas yra neverčiamas, kadangi vertėjai bijosi, jog nesusidoros su tankiu kūrinio kalbos audiniu. Taip, anot vertėjo Vlado Braziūno, nutiko ir su rusų rašytojos Lenos Eltang kūryba: jos kūrybos sąskaitoje jau susikaupė keletas poezijos ir prozos kūrinių, o lietuvių skaitytojams nubyrėjo tik keletas eilėraščių vertimų. Laimei, kad Braziūnas šį nesklandumą ištaisė ir prieš keletą metų pasirodė antrojo Lenos Eltang romano „Akmeniniai klevai“ sklandus vertimas į lietuvių kalbą.

Asketišką „Akmeninių klevų“ viršelį puošia vienišaujančios moters profilis: sunku būtų įsivaizduoti tinkamesnį viršelio piešinį, nei Daivos Staškevičienės darbą pavadinimu „Kukli asmenybė“. Mat viršelio portretas, apipintas nedalijamais simboliais ir įvaizdžiais, rezonuoja su knygos pagrindinės veikėjos Sašos Sonli daugialypumu. O taip skaitytojas taip pat įspėjamas ir apie knygos „svorį“: besitikintiems, kad knyga tiks lengvam paskaitinėjimui prieš miegą, teks šiek tiek nusivilti. Nes šio romano skaitymas (kaip ir viršelio piešinio šifravimas) reikalauja atidos ir kruopštumo, bet skaitytojui už pastangas bus su kaupu atlyginta – pamažu atsivers sudėtingas ir gilus knygos personažų pasaulis.

„Akmeniniai klevai“ – pulsuojantis, iš laiškų, dienoraščių ir knygos „Paveiksluota žoliaknygė“ ištraukų sulipdytas dviejų žmonių susitikimo pasakojimas. Lena Eltang personažus kuria pamažu, kruopščiai, po dalelę: pagrindinių veikėjų Sašos Sonli ir Luelino Stounberio dabarties laikas fiksuojamas jų dienoraščiuose, o praeities eskizą piešia „Paveiksluotos žoliaknygės“ knygos ištraukos bei veikėjų laiškai.

Iš pradžių, tik panirus į teksto skaitymą, Luelino ir Sašos dienoraščiai, o taip pat įsiterpiantys Sašos pamotės, sužadėtinio ar Luelino kaimynės laiškai, rodos, visai nesusiję, tačiau galop veikėjai suartėja ir išryškėja rašytojos kuriamas sudėtingas, daugiasluoksnis pasaulis.

Knygos pagrindinė veikėja Saša Sonli – rusės ir anglo dukra, pensiono „Akmeniniai klevai“, kuriame neauga nė vienas klevas, šeimininkė. Nebeturinti tėvų ir net tolimų artimųjų (pamotė Heda ir netikra sesuo Drina – išvykusios), Saša lieka jaukintis pasaulio, kuriame pulsuoja jos vienatvė: „Paveiksluota žoliaknygė“, kurioje talpinama visas mamos išmanymas apie augalus, yra vienintelis likęs jos ir Sašos saitas, todėl knyga – brangi kaip niekad. Slėpdama savąjį jautrumą, Saša su išoriniu pasauliu bendrauja savaip: atstumia sužadėtinius, beveik neturi draugų, o galiausiai – netgi nustoja kalbėti. Jos dienoraštyje susikaupia neaiškios kaltės jausmas, juntamas „kitoniškumas“ (aplinkiniai, dėl Sašos didelio susidomėjimo augalais, laiko ją ragana), atsiribojimas, o kartu ir begalinis noras turėti artimą: „O tėtis mirė, nes Heda jo nemylėjo. Nuo šito daugelis miršta, štai aš, pavyzdžiui.“ (82 psl.).

Štai Luelinas Stounberis – profesionalus alkoholikas ir vairavimo instruktorius, bandantis gėrimu išplukdyti iš atminties nemalonius įvykius. Vaikystėje, pavyzdžiui, jis kiek gėdinosi mamos ir ilgėjosi šeimą palikusio tėvo. Suaugusį Lueliną kankinantys neryžtingumas, bejėgystė, prasiveržia judėjimu į niekur, nesugebėjimu keisti gyvenimo. Tačiau „Akmeninių klevų“ herojų nesinori sprausti į lentynėles „vienišius“ ar „keistuolė“ – tai būtų gėdingas sudėtingų personažų portretų susiaurinimas. Veikiau jau Luelinas ir Saša yra gyvenimo įvykiams jautrūs žmonės, dienoraščiuose negailestingai žvelgiantys į save ir į kitus, apmąstantys gyvenimą ir jų pačių roles jame.

Lena Eltang rašo tirštai, teksto audinys (ypač tai ryšku Sašos dienoraščio fragmentuose) užgrūstas citatomis iš kitų kūrinių: į „Akmeninių klevų“ pasakojimą pasibeldžia ir mitologiniai įvaizdžiui, ir šūsnis įvairių autorių, pvz. Dilano Tomo tekstų ištraukų. Vogtais tekstais autorė nužymi veikėjų situacijas, jų nuotaikas – intertekstai organiškai įaudžiami į neskubrų pasakojimą. Jį dailina ir nenuvalkioti, vaizdingi palyginimai, pvz.: „diena nutrūko nuo pavadėlio ir duodasi ratais tarytum nutrūkęs šunytis“ (126 psl.). Savita Lenos Eltang kalbėsena turbūt viena unikaliausių (ir, kaip jau pagirta anksčiau – puikiai išversta) iš šiuolaikinių rašytojų, ir galbūt vien tik dėl jos verta paskaityti „Akmeninius klevus“.

Ir dar – šį romaną sunku susodinti ant vieno suolo su kokia nors knyga, tačiau tikriausiai glausčiau jį prie kito sėkmingo rusų romanisto Michailo Šiškino „Laiškų knygos“ – tiek dėl abiejuose dominuojančio dviejų žmonių ryšio, tiek ir dėl nuosaikaus viršelio dizaino, tiek ir dėl paties pasakojimo konstravimo ypatybės: savotiško leidimo personažams kalbėti „patiems“, intymiai – laiškais ar dienoraščiais.

—-

Informacija apie knygą: [romanas]; iš rusų kalbos vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius : Vaga, 2011. – 372, [3] p. ISBN 978-5-415-02233-5

5 Comments »

  • Jurga sako:

    Prisipažinsiu, kad net šiek tiek viduje lengviau atsidusau, kai sužinojau, kad tu ėmeisi rašytis apžvalgos apie šitą knygą.. :) Tiesiog, būna tokios knygos, kurias norisi pasilikti tik sau, nes manai, kad sunkiai atrasi žodžius perteikti tam keistam įspūdžiui, kurį jos palieka. Ir tikriausiai ant vienos rankos (ir tai ne visų pirštų :)), galėčiau suskaičiuoti žmones iš savo pažįstamų rato, kam ją apskritai išdrįsčiau parekomenduoti :) O kartu būtų labai gaila, jei apie jos nuostabumą taip ir liktų nepaminėta mūsų taške :) „Akmeniniai klevai“ man pasirodė būtent iš tokių..

    Viską tu puikiai surašei, aš tik dar pasidalinsiu savo keletu pastebėjimų kas man joje pasirodė vertinga.
    Pirmiausia man patiko, kad skaitant Lenos Eltang „Akmeninius klevus“ visiškai nesijaučia nei rusiškumo, nei lietuviškumo, tai absoliučiai moderni, europietiška knyga parašyta labiau remiantis „angliško teksto“ tradicijomis.
    Kai manes paklausdavo apie ką ši knyga, aš vis suglumdavau, vis nesurasdavau tinkamo atsakymo.. Knygoje yra kažkoks tai siužetas, vykdomas kažkoks tai žmogžudystės tyrimas ir pan. Bet pasakysiu atvirai – man pirmą kartą buvo į tai nusispjaut. Todėl, kad buvo visiškai neįdomu sekti siužetą, laukti kur jis nuves, kaip baigsis ir pan. Čia jis paskutinėje vietoje.. Ši knyga ypatinga savo literatūriniu audiniu, savo lynčiška nuotaika, savo sunkiai įvardijamu stiliumi ir dar daug kuo.. „Akmeniniai klevai“ patiks tiems, kurie gyvenime geba mėgautis procesu, nepaisant kuo ir kaip viskas baigsis..

    Dabar, praėjus kuriam laikui ir viskam susigulėjus, aš atsakyčiau, kad ši knyga yra apie Žodžius. Žodžius parašytus laiškuose, kuriuos degina savo kieme, tingintis juos išnešioti laiškininkas. Žodžius rašomus dienoraščiuose -- tiems, kurių JAU arba DAR nėra tavo gyvenime, bet būtinai bus..
    „Nes žodžiai prailgina gyvenimą, kaip bučiniai ir raudonas vynas, o negalėdami išsiveržti -- dusina..“ ;)

  • Indrė A. sako:

    Jurga, man irgi buvo strioko, kol parašiau, nes man atrodo, kad išorinis veiksmas, kažkokie neva nužudymai (kaip vėliau paaiškėja, kad Sašos dienoraštis- nepatikimas, nes jame ji nebūtinai fiksuoja realybę, kokia ji yra, o veikiau žaidžia savąja vaizduote, modeliuoja lyg ir alternatyvias gyvenimo versijas), o veikiau jau pačių veikėjų vidiniai išgyvenimai, santykis su kitu ir su savim, ir todėl tokius subtilius niuansus sunku perteikti recenzijoje. Bet nu va, kažkas išėjo. Ir aš nebijojau rekomenduot „Klevų“- juk labai gražus vien jau žodynas. Visi, kam rekomendavau, dar neatėjo su priekaištais, tad viskas kaip ir gerai;)

  • Jurga sako:

    Man patiko kažkur skaitytas išsireiškimas, kad „Akmeniniai klevai“ labiau rekomenduojamas ne kiek „filologams diplome, bet labiau -- širdyje“ :))

  • Jurga sako:

    dar pagalvojau.. kad „Akmeniniai klevai“ primena subtilų kokybiško juodojo šokolado ir rafinuoto čili pipirų skonio derinį. Skonis -- nebijantiems iššūkių ir netikėtų skonio derinių. Skanaujamas vienu kartu nedidelėm dozėmis :))

Leave a comment!

Add your comment below, or trackback from your own site. You can also Comments Feed via RSS.

Be nice. Keep it clean. Stay on topic. No spam.

You can use these tags:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong> 

This is a Gravatar-enabled weblog. To get your own globally-recognized-avatar, please register at Gravatar.