Seną svajonę, kuri prieš metus buvo visiškai neįtikėtina galimybė, pavyko įgyvendinti sau šiemet: vis dar gyva bei pradėjusi koncertuoti legenda, Leonardas Cohenas, ir aš savo bendrą tašką radome Mančesterio M.E.N. Arenoje.
Šniūrai žmonių be spūsties traukė kartu su manimi arenos link. Daugiausia pagyvenę, ketvirtą, penktą ir neįmanomą dešimtį perkopę dvikojai prieš užimant savo sėdimą vietą pirko bardo programą, marškinėlius ir kitus atributus, o aš, piemuo, išsproginęs akis sukinėjau kaklą lyg tėvų pamestas minioje darželinukas. Arena buvo klaiki – panaši į mūsąjį Siemensą ir kėlė atgrasų skarbonkinio garso baimę.
Parašyta, kad pradžia aštuntą, ir visiškai nesumeluota: šviesos užgeso punktualiai ir krūva atlikėjų užėmė savo vietas. Keli akordai ir senukas pasišokinėdamas įlekia scenon.
Neturiu jokio tušinuko ir lapuko, nes nesitikėjau ir neplanavau, kad ryšiuosi kažką brūkštelti po išsamios Justino ataskaitos apie vasarinį Coheno pasirodymą Šveicarijos Montreuxe, tačiau apie tobulus dalykus niekada nebus informacijos per daug.
O tobula buvo viskas. Na, nebent koncerto laikas buvo per trumpas: tik trys valandos, vietoj svajotų dviejų. Garsas buvo tobulas: girdi kiekvieną instrumentą (to net mūsų Utenos arenoje nesu patyręs), tad gali klausyti pasirinktinai, ką nori, jokio aido, jokio instrumento iškėlimo, vokalai švarūs, visuma – lyg iš audiofilinio įrašo. Matymas buvo tobulas: du ekranai tiesiogiai transliavimo visus svarbiausius performanso momentus, tačiau nesimatė jokių kamerų, jokių lakstančių operatorių, nors galiu duoti dantį, kai Javier Mas grojo vieną iš kelių savo solo, o maestro, priklaupęs gerbė muzikantą, ekranai rodė taip pritrauktą bandurrią, kad aiškiai matėsi po stygomis nenubrauktų dulkių kelias.
[youtube dmsK2qJOWxo]
Pirma pasirodymo daina – „Dance me to the end of Love“, kur net per youtubinę kokybę galima įvertinti įgarsinimą.
Visą kitą pagal programą, kuri jau detaliai atgulė ne į vieną interento tinklapį: pradžiai – „Dance me to the end of Love“, pabaigai – improvizuotas atsisveikinimas „I Tried To Leave You“, o tarp jų daug kokybiškų ir negirdėtų instrumentuočių, sesučių Webb salto, Sharon Robinson solo „Boogie Street“, etc, bet, žinoma, svarbiausia – maestro su mikrofonu ir budistiška pagarba kiekviena esančiam scenoje ir prieš ją. Leonardas jau metuose, ir nors sakosi, kad iš meditacijos ir filosofijos dabar liko būtina tik medicina, jis kupinas jėgų, optimizmo, nuoširdumo, subtilaus ir autoironiško humoro, balsas stiprus, kaip prieš trisdešimt metų. Sėdžiu salėje ir jaučiu, kaip jis spinduliuoja savo šviesa, šiluma ir natūralumu, kaip ta energija kraunasi visi susirinkę ir atsistoję tiek pat atiduoda atgal plojimais.
Galit paklausti, kodėl aš rašau apie tai, apie ką jau detaliai rašyta? Rašau todėl, kad tai pirmas atvejis, kai nuo muzikos grožio plaukai stojosi piestu, kūnu lakstė skruzdėlės, protas buvo užhipnotizuotas, smegenys gyveno dainų istorijose, o per „Famous Blue Raincoat“ (kurią užbaigė taip, lyg skaitydamas/rašydamas laišką: „sincerely, L. Cohen“, iš kur aš ištraukiau, kad tai pati liūdniausia jo dainą?) ir deklamuojamą „A Thousand Kisses Deep“ nervai nebeišlaikė ir pasipylė ašaros. Ašaros ne iš skausmo, ne iš laimės ar baimės, o iš grožio, iš muzikos atlikimo gilumo…
[youtube vz4ZKLSf06w]
A Thousand Kisses Deep (poem)
Daugiau momentų iš Mančesterio:
[youtube g6PpxpBPHNI]
Tower of Song – čia galite išgirsti kaip Cohenas suklysta pats grodamas senučiu „joniku“, kaip į tai reaguoja ir, dainai baigiantis, pasimėgauti senuko išminties ir humoro šarmu.
[youtube fi_Ri0I6slc]
Paskutinė vakaro daina „I tried to leve You“, kurios metu pristatomi visi maestro pagalbininkai.
[youtube Y5qiLVJQ8Gk]
Ir, kad ir kaip gaila bebūtų, paskutiniai Coheno atsisveikinimo žodžiai tą vakarą.
L. Cohenas jau baigė koncertuoti Europoje, bet pasaulinis turas tęsiasi, tai, jei tavo siela nepapenėta, leisk jai patirti tai, ko nepatyrei per visą savo gyvenimą. Leisk dabar, nes vėliau gali būti per vėlai.
Man jau vien skaitant tavo įspūdžius ir klausant youtube’inio įrašo, šiurpuliukai per smegenis perėjo ir akys sudrėko, tad visai suprantu kokį poveikį turėjo/galėjo padaryti „gyvas“ koncertas.
Brač, vėl užsinorėjau. Bet kaip jie tokį garsą padaro?!
Šiaip iš tikro turiu pasakyti, kad nors ir nebuvau niekada ypatingai didelė Coheno gerbėja, tai po live koncerto savo nuomonę pakeičiau kardinaliai.. Tokios aukšto lygio koncertinės visumos nesu regėjusi ir klausiusi savo gyvenime. Kadangi esu labiau teatrale nei melomanė, tai lyginau savo pojūčius šio maestro su tuo, koks susižavėjimas apima žiūrint Nekrošiaus darbus. (Iš)atidirbimas viskas iki detalių, didžiulė pagarba tai meno sričiai kuria užsiimi, didžiulė pagarba klaustyojui/žiūrovui, didžiulis talentas, dvasinga bet nesnobiška tekstų giluma, nepaprastai švarus kokybiškas garsas, nepaprasta asmenybės charizma ir kažkokia nepaprastai pozityvi gaubianti visą areną aura ir t.t… Jei Nekrošiaus Fauste akys tik sudrėko, tai klausant Coheną pirmą kartą gyvenime nevaldžiau ašarų. Iš begalinio grožio ir žinojimo, kad galėtum tai pakartoti net jei reiktų trenktis į kitą pasaulio kraštą, iki visiško užsimiršimo, kad trenkeisi iki čia tūkstančius kilometrų lėktuvais, nepatogiais autobusais ir pergrūstais metro.. ir kad tiek pat dar truksi kol grįši atgal.. Kad DĖL TOKIŲ akimirkų, pojūčių šioje žemėje ir esi.. Ir, kad į tokius koncertus nėra per aukštos kainos ar netinkamo laiko. Tokį koncertą išmainyčiau į visus kitus likusius kartu sudėjus, kuriuos esu mačius. Na nebent tokia kategoriška nebūčiau MUSE atžvilgiu ;) Visa kita, tai taip nublanksta, kad nėra ir ką kalbėti..
Nerealiai jau vien per youtube…
Nublanksta kas?.. Atmosfera, kurią sukūrė pakeleivis ar… :)
Prieš šį potyrį nublanksta visi kiti koncertai kuriuos esu aplankius per savo gyvenimą. o atmosfera.. tai klaiki kaip visada su tuo paciu pakeleiviui :roll:
garsas visu pirma toks del jo garsumo, kai pas mus uzvaro kiek leidzia aparaturos galimybes tai ir gaunasi kose. ten gali laisvai kalbetis grojant muzikai. dar – kelios sekcijos koloneliu, nukreiptu skirtingais kampais (kai pas mumi kabo po viena) ir matyt garso operatorius. ir vsigi tai nerealus garsas.
koks tas paulius juokingas. su savo komentarais. tarsi nedasipisęs bųtų. juk, biče, nieko apie muziką neparašei komentare.
off, pukus rewiew, jaučiu, ką apturėjai ar apturėjot.
Misiukoni, tradiciškai – eik naxui. Matyt aš tiesiog esu iš tų sumautų romantikų, kuriems su kuo yra svarbiau negu kur.
puslapis apie kultura……
Puslapis – taip.
man patinka kaip judu bičai viens kitą mylit :D
offca, nieko nepasakei apie muziką! fa yra po mi.
Faulius yra po Misiukonio?
offca, nieko tu nesupranti: „loops station” – tai instrumentas kurį naudoti sugeba tik išskirtiniai talentai, idėju galiūnai.
ei, Anglijos užkariautojai, skubus pasiūlymas! 2 bilietai i Dandy Warhols Wolverhampton’e gruodžio 13 d. + 2 bilietai i Kings of Leon Bournemouth’e gruodžio 14 d.! už labai simbolinę kainą. jei susidomejai, manyk, kad jau susitarėm ;) skambink 868652736, arba rašyk liudesys@gmail.com
jei įdomu, yra ir lėktuvo bilietai 2 asmenims Riga-Bristol prabangiosiomis Ryanair oro linijomis (12.12-15 d.). tiesiog susimokėk už vardo keitimą ir pasiimk!
Jau vien šio koncerto DVD pažiūrėjus šiurpuliai eina.
Tai ką kalbėt apie įspūdį koncerte…
Dekui uz pasidalinima mintimis ir potyriais is koncerto. Jame, labai deja, nebuvau, bet galiu pasakyti, kad nusipirkau CD su jo gyvo garso koncertu Londone 2008 metais. Tai isties neitiketinas koncertas su tikrai puikia muzika, jo balsas kone dar ispudingesnis nei anksciau, o nuotaika tai nuo sokiu iki absoliutaus rymojimo… Ce esanciame tekste prirasyta, kad net D. Gilmouras buvo suzavetas, o as kaip tik ir galvojau pirmakart klausydamas, kad koncertas ne menkesnio lygio nei Pink Floydu – tiek jame vidines energijos. Uzleidau ir draugams. Viena reakcija buvo tokia: „Jau net ir galingiau uz U2”. Tokia muzika keicia poziuri daug ka gyvenime…
Vilkimės, kad kas buvo lemta Jam sukurti ir padaryti, tą ir spėjo atlikti. Įdomiaus, jog likus mėnesiui iki mirties sugebėjo įrašyti naują, 14-ą albumą…
Įėjo į kultūros istoriją!
Labiausiai nelaukta neišvengiama netektis. Bowie analogas – susikūrė albumą savo išėjimui. Labai liūdna.
Prieš dvi savaites išgirdau You Want It Darker ir buvo aišku.