Leonard Cohen @ Montreux, 2008-07-08

Tekstas: Justino Žilinsko

Montreux, legendinio festivalio miestelis kurortas prancūziškoje Šveicarijos dalyje pasitinka specialiais ženklais: „automobilių spūstys, džiazo festivalis“. Prasibrovę pro spūstis, vietine „Basanavičiaus gatve“ – tiksliau, krantine – tik muzika čia ne rusiška, o balkaniška ir afrikietiška, prasibrauname iki Stravinski Auditorium. Sako, tai – viena iš geriausios akustikos salių Europoje. Didelių eilių nematyti, bet srautas pro duris – nemenkas. Aplinkui bėgioja vyrukai ir siūlo bilietus, bilietų yra ir kasose. Pala, tai gi buvo Sold out? Labai įdomu, kai pamatai koncerto programą: pirma dalis, antra dalis, pirmas bisas, antras bisas, finalinis bisas. Sakyčiau, čia labiau jau vokiška, nei prancūziška… Apsauga neįkyri – tik patikrina žmonos rankinuką su žibintuvėliu, tik prieš įleisdami liepia pasiimti plastikines apyrankes, kurios suteiks teisę būti festivalio vietoje. Įėjome. Pripuolu prie simbolikos staliuko – kadangi šį kartą esu nusiteikęs labai daug netaupyti, nusiperku juodus turo marškinėlius su „Anthem“ eilutėmis ir sujungtų širdžių simboliu. Tikiuosi, Vilniuje negausiu galvon juos vilkėdamas. Galima būtų įsigyti ir programėlę, ir CD, ir knygų, bet programėlė vis tiek nusimes, CD ir taip visus turiu, o knygos pigiau amazon.com.


Salėje siurprizas – kai draugas pirko bilietus ir mane įkalbinėjo dėl sėdimų, stovimasis sektorius buvo mažiukas (beje, už sėdinčių nugarų). Dabar gi matosi, kad stovimasis sektorius stipriai išplėstas, maždaug tris kartus! Žmonių – apie tris tūkstančius, nes salė tikrai nedidelė. Atsisėdame beveik per centrą, nors ir tai – vos trys eilės už stovimo sektoriaus. Regimumas puikus, nors ir toloka. Nieko, žiūronai (nors yra ir ekranai), tušinukas, popieriaus lapelis – viskas pasirengta. Negi taip niekada nebeklausysiu koncerto be minties – „o šito reikia nepamiršti, ir ano reikia nepamiršti? – Užsirašyk!“. Ir dar staiga dingteli mintis – čia gi prancūziška Šveicarijos dalis, o jis moka prancūziškai! Kad tik savo garsiųjų prakalbų prieš dainas nesugalvotų šnekėti ta kalba, gi nieko nesuprasiu!..

Penkios minutės po 20 valandos – į sceną žengia muzikantai, prasideda ovacijos. O įbėgus (taip, įbėgus!) 73 metų Maestro, salė stojasi ir džiaugsmingai ploja. Velnias, vis dar negaliu patikėti – aš tikrai Leonardo Coheno koncerte! Čia jis – tamsia eilute su dryželiais, pilkais marškiniais, žilus plaukus slepiantis po fedora… „Koks jis mažiukas!“ – nustemba pakeleivė. O man kažkaip nerūpi matuoti ūgį – žiūriu į giedros šypsenos nutviekstą seniokišką veidą, santūriai, bet labai nuoširdžiai priimantį šiltą sutikimą ir besilenkiantį klausytojams. Ovacijos ilgai netrunka, nes muzikantai, keletas taip pat besislepiantys po skrybėlėmis, pradeda groti dainą, kurios nepažinti neįmanoma – „Dance me to the end of love“. Žemas, duslus balsas, lydimas jausmingų moteriškų pritariamųjų vokalų, užpildo salę. Garso skaidrumas ir kokybė – neįtikėtina. Girdisi kiekvienas instrumentas, kiekvienas balso niuansas, niekada neįsivaizdavau, kad gyvą pasirodymą galima taip įgarsinti… Cohenas dainuoja ir priklaupęs, ir vėl išsitiesdamas, pagerbdamas kurį nors solistą – instrumentalistą nusiima skrybėlę, įdėmiai klauso, lenkiasi, dėkoja, pristato. Dramatiniuose momentuose skrybėlę spaudžia prie krūtinės, tarsi tam tikru dainos momentu ją dėvėti būtų nepadoru. Muzikoje jis – visas. Balsas, paskutiniame albume nužemėjęs iki neįtikėtinų žemumų, vėl šiek tiek paaukštėjęs – ėjo kalbos, kad pastaruosius metus Maestro, paprastai nesiskiriantis su cigarete, metė rūkyti ir dabar gali dainuoti net jaunystės tenoru. Kaip vėliau perskaičiau interviu, juokėsi – „žinoma, boso registre praradau vieną ar dvi natas, užtat kiek atradau!“ Bet pradžioje – vis dar tas pats žemas. Ir nors Maestro neabejotinai suvokia, kad publika susirinko pasiklausyti būtent jo, visą laiką primena, kad ant scenos ne tik jis – o ir grupės virtuozai, grojantys įvairiomis gitaromis (Javier Mas, Bob Metzger), pučiamaisiais (Dino Soldo), jo „angelų choras“ (Sharon Robinson, Charlie ir Hattie Webb („The Webb Sisters“), klavišiniais (Neil Larsen), mušamaisiais (Rafael Gayol). Kartais net atrodo – ko čia kuklinasi? Juk vis tiek žino, kad be jo dainų ir be jo balso anieji bus tik geri muzikantai, net ir „Grammy“ laureatai, bet ne daugiau, tiksliau – ne tie, dėl kurių žmonės truputį eina iš proto. „The Future“ pradžia graso juodžiausiomis mano nuojautomis – atlikėjas kažką pasako prancūziškai. Bet, valio, tai – tik pirmosios eilutės. Ir – pagaliau – prakalba! Angliškai!!! „Paskutinį kartą aš čia stovėjau prieš trylika metų, kai man buvo šešiasdešimt. Tarsi vaikas su beprotiška svajone“ – salė juokiasi. „Aš vartojau daug prozaco“ (toliau seka – dar ilgas kitų vaistų vardijimas), „išmėginau daug religijų, bet džiaugmas veržėsi net pro jas… kol supratau… Nesvarbu, ką tu mokaisi, kokią filosofiją studijuoji… Nėra vaistų nuo meilės!“. Ir iš karto – saksofono solo, įvedantis į „Ain‘t No Cure for Love“. Štai čia pagalbinės vokalistės užgieda taip, kad oda šiurpsta. „Pasakykit jiems, angelai!“ – riaumoja Leonardas. Ir „angelai“ atsiliepia: „Nėra nieko tiek gryno, kad būtų vaistas nuo meilės!“ (ši daina mane visada žavėjo ir glumino – jos tekstas yra labai paprastas, bet nepaprastai imlus. Na, sakykite – kur čia menas: „Matau tave metro, matau tave autobuse. Matau tave gulantis kartu, matau kartu pabundant“? Ir vis dėlto…)

Ir taip daina keičia daina, soluotė – soluotę. Žiūri į vakaro šeimininką ir supranti – net kai tau 73-eji, dainuoti, ne, atnašauti dainai – nepervėlu, jeigu tai darai su tokiu jausmu ir tokia pagarba. Džiugiai nustebina grįžęs senasis „Bird on the Wire“ antrasis posmas, kurio man labai trūkdavo 1988 ir 1994 m. turų koncertiniuose įrašuose, ir štai ten – daugelio vyresniųjų pasiilgtas aukštasis Leonardo tenoras, kuris man, tiesą sakant, kaip tik neimponuoja. Piktas „Everybody knows“ apibūdinamas – „tai daina apie sumautą velniop einantį pasaulį“. „In My Secret Life“ atliekamas duetu su bendraautore (Sharon Robinson), per „Who by Fire“ ilgametis Coheno kompanionas, bosistas ir šio turo „meno vadovas“ Roscoe Beck scenoje pasirodo su kontrabosu, Charlie Webb užgroja arfa, o pats Maestro paima į gyslotas rankas gitarą. Vis dėlto, temą valdo virtuozas Javieras Masas, jo mandolinos ar dvylikastygės gitaros pasažų galėjote klausyti koncertiniuose albumuose, gyvai dar ir matyti jo vienybę su instrumentu – fantastika. Tik „Hey, That‘s Not the Way to Say Goodbye“ man suskamba gal per daug elektriškai, nereikėjo tų vargonėlių, tiek dievinu šios meilės baladės šešiastygį paprastumą. Pirmoji koncerto dalis baigiasi „Anthem“. „Kol žudikai, aukštuose postuose garsiai meldžiasi…“ – vienas iš retų politizuotų tekstų, išsirišantis į filosofiją: „yra įtrūkis, įtrūkis visur – taip prasibrauna šviesa“.

Pertrauka uždengia tuo, kas Lietuvoje jau pamiršta – siaubingais tabako dūmų debesimis. Sprunkame nuo jų žemyn. Bet atgal suleidžiant į salę vėl griežtai tikrina bilietus, nežiūri net apyrankių – gerai, kad atsimename, kur įsidėjome. Vėl be didelių vėlavimų – Maestro išeinas nešinas sintezatoriumi „Technics“ ir sako: „jis groja pats, tikiuosi, mokėsiu įjungti“. Ar tik čia nebus tas pats, kuris ir 1988 m. ture? Aha, „Tower of Song“. Ties eilutėmis „Aš toks gimiau, negalėjau pasirinkti – aš gimiau su auksinio balso dovana“ salė pratrūksta ploti. Vokalistės kartoja užburiantį refreną „Tiudam-dam-dam“, daina jau baigiasi, bet scenos šeimininkas liepia: „nesustokit“. „Taip, puiku“. „Žinote, aš daug ten visko studijavau. Ilgai ieškojau atsakymų…“ Pauzė. „Ir supratau, kad atsakymas į visus svarbiausius klausimus…“ Ilga pauzė. „Kad atsakymas į visas sudėtingiausias pasaulio problemas…“ Ilga pauzė. Aišku, visi spėlioja, koks bus tas atsakymas. Aš statyčiau ant „meilė“, taigi akivaizdu! Kur tau… „Atsakymas yra tiudam-dam-dam“. Humoro jausmo jis niekada nestokojo.

Intro akustine gitara – jau džiaugsme keliu į viršų kumštį, nejaugi „Avalanche“? Ne, „Suzanne“. Ta proga nusižiūriu originalius akordus. Vėliau, skaitydamas interviu, labai nustembu – Cohenas prisipažįsta, kad tai – pati sunkiausia daina. Dėl to, kad ji – tarsi durys į dainos pasaulį, kažkas švento, apie ką negalima nei per daug aiškinti, nei kalbėti. O mano mėgstamos eilutės – „Atsižadėtas, beveik žmogus, jis skendo savo išmintyje kaip akmuo“.

Štai viena ir iš retesnių dainų – „Gypsy Wife“, vėl Javier Mas flamenko ritmų užuominos ir Roscoe Beck bosinės gitaros melodinis solo. Mano labai lauktoji „Boogie Street“ – beveik visa atiduota galingam Sharon Robinson vokalui. Filmuoju mobiliuoju, kol apsauga patapšnoja per petį – tu čia baik! Galingoji „Hallelujah“ psalmė – vėl sugrįžusi dauguma senojo teksto ir ironiškas meilės laiškas Amerikai, vietomis palydimas publikos švilpimo tinkamesnėse kandaus teksto vietose bei fantastiškų Dino Soldo soluočių lūpine armonikėle – „Democracy“. Štai ir hitų hitas „I‘m Your Man“ – kaip jis skambės? Taip pat puikiai, ir vėl ironiškai: „Aš dėsiuos šią seną kaukę dėl tavęs“, taria, pirštu paliesdamas dviem firminėmis raukšlėmis išvagotą veidą po skrybėle. Retenybė – „A Thousand Kisses Deep“ eilėraštis (ne to paties pavadinimo daina), skaitomas visiškoje tamsoje ir sklandžiai perplaukiantis į erotiškąjį pagarbos F. G. Lorcai valsą „Take this Waltz“. Hattie Webb puikiai pakeičia Jennifer Warnes pikantiškiausiose eilutėse. Ir dar kartą – grupės pristatymas. Antros dalies pabaiga?

Ar ilgai branginsis bisui? Neilgai. „So Long, Marianne“ – įdomu, ką jaučia ši ankstyvojo Maestro gyvenimo moteris, kai daina su jos vardu keliauja kaip išsiskyrimo himnas? Galingas „First We Take Manhattan“ ir subtilus „Sisters of Mercy“. „O dabar aš perskaitysiu kelis posmus dainos. Labiau maldos, kurią parašiau, kai galvojau, kad galbūt niekada nebedainuosiu. Sesutės Webb išskleis visą kitą“. Ir išskleidžia – arfa, dieviški balsai. „Jei tava valia, aš nebekalbėsiu…“ Per tokią dainą baisu net sujudėti. Linksmoji „Closing Time“ – kas pakeis smuiką? Ogi tas keistas pučiamasis instrumentas – kažkoks elektroninis klarnetas (vėliau išsiaiškinu, kad tai – japonų AKAI stebuklas). Ir čia Maestro polkos žingsneliu vėl ištrepsena iš scenos… Antras bisas?

Ir vėl daug nesibrangina – grįžta. Kokia daina bus – žinau (nepaslaptis, šiek tiek pasidomėjau turo dainų sąrašu), bet kokį ji sukels efektą – nenujaučiau. Taigi, grupė pradeda groti kažką panašaus į bliuzą, ir duslus balsas prataria: „Aš mėginau jus palikti…“ – salė švilpia ir kvatoja. „Negaliu to paneigti“ – salė irgi negali. Tik jau kai tekstas nukeliauja iki „Užverčiau mūsų knygą gal kokį šimtą kartų…“ pagaliau publika supranta, kad tai ne – pokštas, o vis dėlto dainos tekstas (tie, kurie nežino šios retesnės dainos). O daina taip ir vadinasi – „I Tried To Leave You“. Baigiasi ji taip pat žavingai: „Labanakt, mielieji. Tikiuosi, jūs patenkinti? Lova, žinoma, siauroka, bet mano glėbis platus, ir štai žmogus, vis dar dirbantis dėl jūsų šypsenos“. Žinoma, tai – daina mylimajai ir „you“ reikėtų versti kaip „tu“. Bet publikai tai taip pat patinka. O dar kokį akcentą uždeda goslus ir aistringas sesučių Webb murmurando – ir vėl visas pašiurpsti ir įsielektrini, jau nežinia kelintą kartą šį vakarą! Dar kartą pristatomi visi grupės nariai, nors kiekvienas jau buvo pristatytas ne vieną ir ne du kartus.

Ir – svetimas gospelas „Whither Thou Goest“. Deja, tai jau pabaiga – „Vairuokite saugiai, neperšalkite“ dar palinki vakaro šeimininkas ir, nors ir kaip aktyviai plojama, ateina žmonės atjunginėti aparatūros. Viskas. Tik mintyse dar vis aidi balsas ir žodžiai, tik kažkaip šviesu, didinga ir šilta. Dar kartą supranti – nepervėlu, nepervėlu, niekas nepervėlu. Tik ne kiekvienam tiek daug duota…

Aišku, galiu ir paliūdėti, kad neteko išgirsti kituose koncertuose atliktos „Avalanche“, „That Don‘t Make it Junk“, „Waiting for the Miracle“ ar – ech, „Smokie Life“ (bet jos ir nebuvo dainuota niekur nuo pat 1979…) Ką darysi, ne viskas iš karto. Eina atsargūs gandai, kad rudeniop, o gal kitais metais Maestro atvažiuos ir iki Centrinės Europos. Nežinau, kaip jūs, bet aš pasistengsiu ten būti – nors esu įsitikinęs, tokio garso, kokį girdėjau Montreux, daugiau turbūt negirdėsiu niekada. Atkreipiau dar dėmesį į tai, kad nei vienas iš instrumentų nebuvo įgarsintas per radijo įgarsinimą, viskas – laidais. Gal ir tai prisidėjo? Kita vertus, šįsyk nebuvo kartu dainuojančios minios. Tai mane truputį stebino – juk „Hallelujah“ galima būtų tokį chorą užplėšti! Nes norisi, Dievas mato, norisi vėl ir vėl prisiliesti prie tikros legendos.

P.S. Ačiū visagaliam youtube. Čia keleta fragmentų – tiesa, ne iš Montreux, nes mano filmuoti su mobiliu – tikrai bus prastesni.
P.P.S. O čia – angliškas to paties koncerto reviu. Geras, bet kažkoks labai jau snobiškas, ir dar phD, ir dar ambasadorės… ;)

Ain’t No Cure for Love

[youtube S8sVZLzlGNM]

Prastas vaizdas, bet neblogas garsas.
Gypsy Wife

[youtube w80dImSq3k4]

If It Be Your Will

[youtube RygLzY2xOVA]

Toliau žiūrinėkite patys :)

fb-share-icon

7 komentarai apie “Leonard Cohen @ Montreux, 2008-07-08

  1. Justinai, jeigu pieno puta, tu čia kažkaip įtaikei „Montreux Jazz Festival” rėmuose ar kaip? Ilgą laiką tai buvo mano svajonių festivalis, kol žodžiai festivalis ir svajonė ėmė gyventi skirtinguose žodynuose.

    O bent vienas įrašas iš „Montreux” yra:

  2. Pauliau, taip ir įtaikiau – sužinojau, kad ten koncertuos (Montreux Jazz festivalis jau seniai ne tik džiazas), dar susidėjo ir buvo sudėtos kelios aplinkybės – ir padalyvavau.

Komentuoti: paulius.rymeikis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.