Lietuvos k/t: Kūdikiai [Rež. Thomas Balmès] – dokumentika apie kačių uodegas ir civilizacijos nuobodulį.

Dokumentinis filmas „Kūdikiai“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pernleyg paprastas. Tačiau ar žmogaus gyvenimas gali būti paprastas, yra filosofinis klausimas, į kurį iš patirties ir intuityviai galima atsakyti – ne. Todėl pasižiūrėti „Kūdikius“ verta ne tik dėl to, kad dar kartą įsitikintum, koks skirtingas nuo pat pradžių vis dėlto yra žmogaus gyvenimas ir kaip įdomu stebėti augančius žmones. Nuo pat pradžių.

Nuostabu, kai filmas apie žmogaus gyvenimo pradžią pateikiamas dokumentine forma ir juo nesiekiama manipuliuoti žiūrovų simpatija mažiems vaikams. Jeigu režisierius Thomas Balmes ir turėjo tokį tikslą, tai jį puikiai užmaskavo po atviru pieningų krūtų ir gimdymo scenos demonstravimu, kurių niekaip nepavadinsi žaviomis. „Kūdikiai“ puikūs kaip tik dėl to, kad šis filmas yra visiškai natūralus žvilgsnis į kūdikių gyvenimą ir pirmąsias pažintis su aplinka. Vaikai čia – be jokių saldžių rožinių kaspinukų: demonstruojanti charakterį japoniukė, katiną vedžiojantis klajoklių vaikas, drąsiai besijaučiantis karvių bandoje – vaikai, kokie yra.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=aQEtpsmlUIA

San Franciskas, Tokijas, Namibija ir Mongolija – keturios skirtingos vietos, keturi (ne)vienodi vaikai? Režisierius teigia, kad „Kūdikiai“ yra ne tik apie kūdikius – tai filmas ir apie tai, ką apskritai reiškia būti žmogumi. O „būti žmogumi“ tą patį reiškia tiek japoniukei Mari, tiek mongolui Bayargalui, ypač – kai pirmą kartą bandai atsistoti. Pasirodo, net jei gyveni civilizuotai, tau taip pat labai patinka tampyti katinui uodegą ar čiupinėti šuniui iltinius dantis ar peštis su vyresniais. Tačiau netikėtumų filme gana mažai – kūdikiai tyrinėja aplinką ir stengiasi prisitaikyti ir šiaip – elgiasi standartiškai „kūdikiškai“. Beje, įdomu tai, kad filme išvis nėra jokių dialogų: kartais girdimas neaiškus murmėjimas, juokas, padriki žodžiai, bet standartine prasme „Kūdikiai“ vaiko kasdienybę perteikia vaizdu, o ne žodžiu.

Nežinia, ar čia režisieriaus nuopelnas, tačiau pasirodo, Vakarų civilizacija yra nuobodi: skaniausi intriguojantys kadrai priklauso Afrikai ir mongolams: visada labiausiai intriguoja tai, ko labiausiai nepažįsti. Tad Ponijao gyvenimas gentyje ar Bayargalo katės vedžiojimas įsiminė labiau nei amerikietės Hattie bandymas valgyti bananą. Ar civilizacija yra nuobodi – ne. Ar ji nuobodi šiame filme – deja, taip. „Kūdikius“ pažiūrėti verta ne vien tik norint smagiai pasijuokti: tai dokumentika apie mažuosius žmones ir jų pirmąsias pastangas pažinti aplinkinį pasaulį.

Kur ir kada rodo?

fb-share-icon

4 komentarai apie “Lietuvos k/t: Kūdikiai [Rež. Thomas Balmès] – dokumentika apie kačių uodegas ir civilizacijos nuobodulį.

  1. Labai rekomenduoju pamatyti filmą visiems, nepriklauomai nuo „statuso gyvenime”. Turiu galvoje, kad visiškai neturi reikšmės, ar jūs jauni tėvai, ar planuojate turėti anksčiau ar vėliau (filmas gali paspartinti tokius planus :) ), ar su kūdikiais neturite šiuo metu nieko bendro.

    Sausokame, į bereikalingą analitiškumą palinkusiame aprašyme, stipriai nesutinku su teiginiu „netikėtumų filme gana mažai”.

    Taip kaip prancūzų kinematografininkai parodo kūdikius, kurie išties natūrine, fiziologine ar žmogaus gyvenimo prasme, nėra „netikėtumas”, filmas gaunasi vien iš NETIKĖTUMŲ. Ir sugebėk taip nufilmuoti!
    Menkai dar sąmoningi žmonės akivaizdžiausiai demonstruoja charakterį, temperamentą. Tiesiog asmenybės! Žiūrėti pasakiškai įdomu ir linksma…

  2. nu nieko, nieko toks. gal ir verta, bet tikrai ne būtina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.