„Aš žinau, jog aš kvėpuoju“.

Slystelėjau raudoname krėsle, giliai įkvėpiau ir pajutau odą, kurioje gyvenu. Įsitempiau ir laukiau, kol atsitiks kažkas baisaus, bjauraus ar atgrasaus. Deja, netikėtumai manęs laukė visiškai kitur ir užklupo nepasiruošusią. Nenuostabu, nes dvejus metus, po „Šaltų apkabinimų“ nebuvau pajutusi Almodovaro.

Veik dvi valandas naujausias ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro trileris, apsimetantis drama ir retkarčiais būdamas juodojo humoro komedija, man prieš akis varė dar vieną santykių istoriją, vis giliau klimpdamas į neįtikėtinai šlykščius, retkarčiais gražius, bet visada nenuspėjamus žmonių gyvenimo voratinklius. Pagaliau vėl į Pedro filmus sugrįžęs Antonio Banderas filme įkūnijo chirurgą Robertą Ledgardą, kuris, siekdamas sukurti viskam atsparią odą, „šiek tiek“ nelegaliai eksperimentuoja su Veros (ne Penelopė, bet Elena Anaya) kūnu. Jų santykis ir yra filmo ašis, esmė ir siekiama išlukštenti paslaptis.

Kadangi viskas filme neatsiejamai susiję, detalės tampa svarbesnės už visumą, o visuma valdoma detalių. Nuklysdamas atgal į praeitį, filmas pamažu atskleidžia paslaptį, su kuria susijusi Veros Cruz prigimtis ir kartu parodo, kaip toli gali eiti keršto ir geismo duetas. Kaip visada, Pedro Almodovaras po instinktų labiau nei proto valdomais herojais paslepia neišsipildžiusius santykius, afišuoja gyvuliškus instinktus, nepamiršdamas kokių nors maskaradinių veikėjų, paslapčių ir nepaliaujamo žiūrovo erzinimo melodramatiškumu. Tad „Oda, kurioje gyvenu“, nors ir (beveik) neturi taip mėgiamų Pedro transvestitų tiesiogine to žodžio prasme, tačiau aršiai kapstosi po žmonių santykių ypatybes. Kartais imu galvoti – o kurgi yra viso šito absurdo ribos? „Oda, kurioje gyvenu“ yra atsakymas, kad ribos yra labai toli arba Almodovaro vaizduotė ribų tiesiog neturi. Tad paskutinis Pedro filmas gali būti puikus šio režisieriaus gerbėjų išbandymas dar viena provokacija, pateikta labai estetiškai, su į akis nelendančiu garso takeliu ir jau paragauta Kanų.

Su Pedru galima elgtis dvejopai: dievinti arba šlykštėtis. Mėgstu jį dėl to, kad pamaivišku stiliumi jis ištrina lytiškumo ribas ir, kaskart nervindamas žiūrovą, sprogdina seksualumo užtaisą, aštrindamas jusles ir išjungdamas protą, žaisdamas vyro ir moters kategorijomis. Nuo „Moterų ties nervų krizės riba“ susižavėjau juo ir iki „Odos, kurioje gyvenu“ vis dar negaliu atsitokėti.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=EolQSTTTpI4&hd=1

Kur ir kada rodo? ->>>