Po „Requiem” logiškas žingsnis buvo įsigyti „Kiaulės sakmę”. Ir kadangi praleidau žvaigždyną, kuris prisidėjo prie paskutinio Romo Lileikio albumo, bandysiu tai kompensuoti šiame įrašę. Dešinioji Romo ranka įrašinėjant pirmą ambicijų nestokojantį darbą buvo Audrius Balsys, o po kairiąją eilė skambių vardų: Daiva Urbonavičiūtė-Steponavičienė (Rugiaveidė), Artūras Pugačiauskas, Andrius Žebrauskas ir Andrius Mamontovas prie mikrofono bei Petras Vyšniauskas, Valerijus Ramoška, Vytautas Labutis, Giedrius Klimka, Augis Jonavičius, Juozas Milašius, Leonidas Šinkarenka ir Gediminas Laurinavičius prie įvaldytų instrumentų.

Romo Lileikio dainos, giesmės, šokiai, užkalbėjimai ir raudos (taip, greta akustinės gitaros, įvardinamas jo indėlis šiame albume) nė kiek nenusileičia tiems paradoksams, kurie dominavo „Requiem”. Tik, jeigu „Requiem” atveju buvo galima rasti trumpas albumo autorių įžvalgas apie kūrybą (tai iš dalies atsiskleidžia ir pačiame pavadinime), tai „Kiaulės sakmę” tenka sutikti ties interpretacijų starto linija nuo kurios, tiesą sakant, aš jau koks dešimtmetis nepajudu. Kaip ir „Requiem” atveju, čia susilieja ambicijos, profesionalumas ir mėgavimasis tuo, ką darai.

Skirtumas nuo „Requiem”, jog „Kiaulės sakmėje” daugiau erdvės albumo svečiams. Čia Daiva Urbonavičiūtė Steponavičienė keičia grigališkąjį „Brevį” suteikdama skambesiui folkloriškumo, kuris puikiai dera su kiaulės raudomis, dainomis ir užkalbėjimais.

Daugiau laisvės improvizacijoms čia turi ir sukviestas džiazo elitas. Kompozicijos varijuoja nuo raudų (ar lopšinių?) iki pakankamai agresyvių „Atbėga vilkai basi” ritmų (kartais taip ir norisi šūktelt „hey!”) bei hipnotizuojančio Šinkarenkos boso „Klevo kaukolėj tupi tėvas”. „Kiaulės sakmė” nėra nuosekli (idėjinė, muzikinė) kelionė, greičiau kiaulės gyvenimo kopimai į kalną, kritimai žemyn, baimės, ėjimai į kairę bei dešinę ir tapatybės paieškos. Ir net jeigu albumo viršelis išduoda paskutinę kiaulės gyvenimo istorija, tai dėl to 14-a dainų, giesmių, šokių, užkalbėjimų ir raudų netampa mažiau įdomiomis. Anaiptol. Vien iš pagarbos kiaulei.

Ir, nors ir šio albumo nebėra prekyboje, viešai adreso iš kur jį galima parsisiųsti nedėsiu. Jei kam įdomu, brūkštelkit adresu info[a]g-taskas.lt ir sužinosit.

p.s. Kitai savaitei liko vidurinysis Romo Lileikio albumas „Evangelija pagal Romą”. Sunku sakyti, kad jis geriausias arba blogiausias, bet faktas, jog lyginant su „Kiaulės sakmė” bei „Requiem” – kitoks, savas.