Romo Lileikio trilogija (I dalis): Requiem [1996].

Romas Lileikis geriau žinomas kaip kino režisierius, tačiau aš jį dažniau prisimenu, kai reikia paminėti mylimiausius albumus ar albumus, kuriuos pasiimčiau į negyvenamą salą. Nuo tada, kai pirmą kartą rimtai susidūriau su Romo Lileikio kūryba, nelabai įsivaizduoju muzikinę kolekciją, kurioje nėra trijų jo išleistų diskų: „Requiem” [1996], „Evangelija nuo Romo” [1995] ir „Kiaulės sakmė” [1993]. Blogiausia, kad šie albumai parduotuvėse jums į akis jau nekris (jų nebėra), tad šis ir dar du įrašai bus skirti susipažinimui su muzika, kurią privalu išgirsti. Visų pirma „Requiem”.

Labai gerai prisimenu, kaip į mano kolekciją pateko pirmasis Romo diskas „Requiem”. Prieš dešimtmetį su kolega paskaitų pertraukos metu diskutavom apie nykią lietuviškos muzikos padangę, kai jis paklausė: O tu girdėjai „Requiem”? Pirma mintis buvo Psichas ir „Aš nupirksiu tau namą…” (ir dabar, kai kam pasakau apie tai, jog vienas geriausių lietuviškų albumų yra „Requiem”, žmonės žinantys mano muzikinį skonį trumpam sutrinka, nes jų galvose jau sukasi minėta „Aš nupirksiu tau namą…” plokštelė), bet po trumpo intro sužinojau, kad omeny turimas kitas diskas – tas, kuris 1997 metais „Bravo” apdovanojimuose (tada tai buvo tikrai vykęs reikalas) buvo pripažintas geriausiu metų albumu. Sekančią Kitą dieną kolega užnešė CD perklausai į mano kabinetą. Įsidėjau CD į grotuvą ir… Pirma daina, antra daina, trečia daina… Ištraukiu CD ir nešu grąžinti. Dar nespėjus kolegai sureaguot (nepatiko?), išlemenu „Neverta toliau tikrint patiks ar nepatiks – aišku, jog turiu įsigyti tuojau pat” ir išlekiu į „Bombą”, kurioje tuo metu „Requiem” dar buvo.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=dCT0-SirJ70

Nenuostabu, kad tokį emocinį poveikį turėjęs albumas sunkiai pasiduoda apibūdinimui žodžiais. Čia nesismulkindamas imu bene vienintelį rimtesnį tekstą rastą apie „Requiem” tinkle (nes kas ten žino – gal ir jis dings?) ir cituoju:

„Kas gi yra šis „Requem”? Kaip atrasti tą rakto skylutę, pro kurią galima pasižiūrėti į kūrinį? „Kūrinys, pasak vieno iš kritikų, atrodo tarsi kelionė galera Letos upe – dusliai aidint būgnui, nustatančiam irkluotojams ritmą… Abu kūrėjai pasijuto turį teisę savaip transformuoti requem tekstą ir kanonus. Kipras Mašanauskas į tai ėjo remdamasis kompozitoriaus patirtimi, jau sukurtomis mišiomis; Romas Lileikis – režisuotais filmais („Aš esu”, „Olandų gatvė”, „Anapus”), dainomis ir „Kiaulės sakme”. Romas ir Kipras pradėjo bendradarbiauti ne todėl, kad sukurtų „Requem”. Viskas prasidėjo daug proziškiau – nuo reklamos saldainiams ir loterijoms. „Gerai praskriejome su Kipru reklamos srityje – įsisukome į žaidimus iki didžiausių kvailiojimų, juokėmės iš reklamų ir sykiu iš savęs, – sako Romas Lileikis. – Bet bijojome nusivažiuoti, o ir requem tema nuolat sukosi galvoje” („Requem” turėjo vadintis Lileikio filmas „Anapus”). Taip atsirado „nedainos” tekstas. „Kai Romas atnešė įžanginį trijų puslapių tekstą, aš išsigandau, nes ten tokios ritminės, metrinės struktūros, kad jas sunku suvaldyti. Bet kai tai įveikėme, kai pavyko permušti vienokius ritmus kitokiais – jau žinojome, kad tai negali nebūti sukurta,”- sakė Kipras.

„Kūrinyje, anot Romo Lileikio, pakankamai daug laisvės. Mus nuolat lydėjo smagumas, kad galime eiti dar niekieno neitu keliu.” Iš paradoksų susideda „Requem” tekstas, paradoksalus ir jo pasirodymo metas – jis pristatomas beveik per Vėlines, nors esminė albumo tema – prisikėlimas, atsibudimas, pasaulio atsivėrimas – keistas, sklidinas neramios ir džiugios nuojautos. Veidrodiniu principu čia tu o čia aš o čia atvirkščiai sukasi tos pačios temos, ritmas, metras, choro partijos. Choras kalba pirmuoju asmeniu: Aš kalbu sau aš klausau savo balso jis gražus. Nuostabius grigališkuosius choralus gieda Šv. Kazimiero bažnyčios choras „Brevis”. Savotiškas ir albume skambantis Kipro balsas. „Kažin, ar kas kitas iš žinomų dainininkų būtų galėjęs padainuoti taip, kaip Kipras”, – sako Romas. Į akis (į ausis) krinta kūrinio neskubrumas ir sykiu auganti įtampa, keltiškosios kultūros užuominos (dūdmaišis, sinkopuotas šokis – plojimas), saksofonų, pritariančių lyg šokančios gervės, partijos. Betgi apie šį kūrinį nepapasakosi. Jį galima tik klausyti.”
[Beatričė Laurinavičienė (1996 11 05, Verslo žinios, Nr. 75, 30p., Po darbų)]

Dvikalbėje albumo knygutėje prie Romo Lileikio indėlio angliškai prirašyta „concept, texts”, bet nepalyginamai taiklesnis lietuviškas apibūdinimas – „misterija”. „Bijau į rankas paimti pieštuką, kad tavęs nesužeisčiau, kad tavęs neišgąsdinčiau”, taip prasideda „Requiem”, bet tai kreipinys ne į klausytoją, nes iki kol gale tyliai hipotetiškai bus paklausta „ar skauda kristi, jei krenti į dangų?”, „žvangės ant veido musė”, „miego bažnyčioje, sapnų bokštuose mylėsis mirusios žvaigždės”, „įkaušę poetai baltom akim gimdys kalėdų savaitę” ir „parneš tavo vyro nukirstą galvą”. Ir vis tik šioje nerimo kupinoje misterijoje yra nepaaiškinamai hipnotizuojantis užtaisas, kuris dažnai pavienius ir nepaaiškinamus minčių fragmentus paverčia mantra, kurią kartoji, dažnai negalvodamas apie žodžius, o tik siedamas pirmą žodį su antru, trečiu, ketvirtu, kol jie staiga pasibaigia ir vėl prasideda iš naujo. Taip čia įdėta „Pramuši debesis rasi dangų” ir jos eilutė „Nusipirksi sau pilkaakę moterį” man jau gerą dešimtmetį primena tuo metu gyvenime netoliese plaukusį žmogų, kurio… Akys buvo rudos. Tai mistika, tai nepaaiškinama, tai yra lyg įvadas į kelią, kuris prasideda, kai mums santykinai pažįstamas kelias baigiasi. Kartais atrodo, kad aš „Requiem” nesąmoningai čiupinėju, kaip kryžiažodžių megėjas enciklopediją, vildamasis ten surasti atsakymą į tą paskutinį neatsakytą klausimą.

„Ar skauda kristi, jei krenti į dangų?
Jei širdį nusibrozdinsi, ar ranką kas išties?
Jei tavo draugas vaistinėj gyvena…
Jei į laukinę žvaigždę atsitrenkus skils tau veidas,
ar seilių kam užteks tau trauklapiais užspaust akis?
Užgis vieta, kurioj buvai ir ta naktis, kurioj miegojai.
Tik užsitrauks baltai, baltai.
Daiktai pakyla, atsidūsta, krenta.
Atranda lygsvarą ir krenta į ten,
kažkur labai aukštai”

– Ar skauda kristi

Tai reikia išgirsti.

p.s. Nepaisant fakto, jog albumo jau nebegalima įsigyti parduotuvėje, viešai nuorodos iš kur jį galima atsisiųsti nedėsime. Jeigu įdomu – brūkštelkit info@g-taskas.lt – pasakysim.

fb-share-icon

32 komentarai apie “Romo Lileikio trilogija (I dalis): Requiem [1996].

  1. truputi juokinga, kad buvo “Neverta toliau tikrint patiks ar nepatiks – aišku, jog turiu įsigyti tuojau pat”. kas per būtinybė pirkti tai, kas dar neaišku ar patinka? tipo iškart užčiuopei kūrinio genialumą? ok. bet ar kiekvieną genialų kūrinį reikia turėti? snobizmas.

    o man tai šitas Requiem yra biški lietuviškas Dead Can Dance „Spiritchaser” variantas. bet, šiaip, tas nėra blogai.

  2. liu, šiandien biški neišmiegojęs ar kaip? klausai lietuvišą šedevrą ir tada siūlai man savęs paklaust ar man jį būtina turėti? tai nk.. išvis pirkti cd, jeigu tokio cd neperku. kažkoks snobizmo snobizmas.

  3. Vienas mėgstamiausių lietuvių kūrėjų. Ir aš taip pat visada atlieku pareigą supažindinti su juo kuo daugiau žmonių – dažnai tiesiog grodamas jo gabalus gitara (nors ir apnuoginta tokia muzika, bet leidžia daug papasakot), dažnai pasidalindamas pačiais jo kūriniais. Kažkada net bloge rašiau keletą žodžių apie jį.

  4. Taip, puikus albumas, turintis labai savitą nuotaiką, einantis nepramintais takais. Va tik kitų trilogijos dalių girdėt neteko – lauksim tesinio.

  5. o kazkokiu budu kas nors galetu pasidalint kitais 2 albumais? requiem pats turiu, o vat su evangelija ir sakme sudetinga.

  6. o kur mano „Requiem”? kazkada planavau parduot, bet taip ir nepamenu, ar pardaviau, ar pas pR tebera?

  7. Ko tai abejoju. Mano buhalterijoj tebėra, nors bandant atgaminti lyg pamenu, kad sakiau, jog pirktų iš tavęs, o aš tau savo atiduosiu. Reiškias, kažkurioj krūvoj turėčiau rast :) ble jau kokie keturi metai neklausytas reikalas

  8. turėk omeny, kad kai kas tau už jį sumokėtų daugiau negu tu pats už jį mokėjai. aišku, jei ir vėl nesuprasi, kuo jis geras ir sugalvosi kam parduot.

  9. nu reik pirma paklausyt susiradus, nes kas perka tai yra.

    Beje dėl sąsajų su Requiem (grupe), Kipras sukūrė tikrai puikią versiją dainai „Sugrįšiu”, kuri buvo kaip b-side singlui „Aš nupirksiu tau namą”.

    O ir grupė buvo visai tinkamas LT indieroko pavyzdys, kai išleido debiutinį „NNŽ”, kas buvo dar iki „namo”

  10. lenkiu galvą prieš įrašą, ačiū
    neseniai ieškojau internete skersai išilgai apie Requiem, ir beveik nieko neradau. dabar jau rasčiau :D
    jis iš mano ypatingųjų albumų sąrašo ;)

  11. Taip, genialus albumas. Tiek, kad bijau klausytis dar vieną kartą. Rimtai. Kažkada seniai kaime jis taip mane sukrėtė, kad žinau, jog genialu ir bijau klausyti vėl.

    O štai „Evangelija nuo Romo” kažkaip veža ne pilnai.

    Beje, kas nori „stripped” Lileikio – tai paieškokite tokio CD „Filolofijos rudenys”, išleido LRT.

  12. Kai taiso mano „sekančią”, aš spontaniškai klausiu: o kita tai nėra bet kuri kita? Ar kita reiškia, jog atnešė rytoj ar po penkių dienų?

  13. sekanti tai ta kur iš paskos seka, kiek sugebu suprasti ir prisiminti argumentą per ltv „duok žodžiui kelią” kadaise girdėtą

  14. būtent. sekti gali tik žmogus iš paskos. todėl negalima sakyti „sekanti diena” ar „sekanti stotelė”. keisti, kaip jau minėjau, reikia žodžiu „kitas”.

  15. aha, kuo „sekanti” yra blogai pasakai, o kaip su mano klausimu? ar žodis „kitas” reiškia „bet kuris kitas”? kiekvieną kartą, kai manęs troleibuse klausdavo: ar kitoje stotelėje lipsite? atsakydavau: taip. ir dažnai nelipdavau, nes turėdavau omeny tiesiog, jog vienoje iš artimiausių stotelių iš tiesų planavau išlipti :)

    1. matyt reikėtų klausti „ar artimiausioje stotelėje lipsite?”

  16. taip, „kitas” yra „bet kuris kitas”. ir taip, kai kuriose situacijose tai kelia daug nepatogumų ir nesusipratimų, bet niekuo padėti negaliu. vis dėlto, vlkk yra sugalvojusi tikrai didelių nesąmonių, tačiau šiam pakeitimui („sekančio” į „kitą”) aš pritariu.

  17. „kalbajobo chaltūrėlė – tai net dangaus gaspadorius chuj supras” (Jonas Jablonskis)

  18. Gerieji, jus mano vienintele viltis is kur nors gauti siuos tris sedevrus, tiksliau truksta man dvieju: kiaules sakmes ir evangelijos, gal galite padeti? susisiekite prasau, alma (a) gamtoj.com

  19. Na as jau parasiau i info (a) gtaskas….bet atrodo, kad ta deze perpildyta, nes mano laiskas stovi eileje jau kelitna diena, todel ir parasiau cia,kad susisiektumete :) tai atrodo, vilties yra…!

  20. Ką reiškia stovi eilėje? Tai eilėje gali stovėti tik pas jus – pas mus arba yra, arba nėra. Šiuo atveju nematau, o dėžutė, užtikrinu, tikrai neperpildyta.

  21. na jei buvo bandyta siusti i koki info (a) gtaskas tai tikrai nera geras adresas :)

  22. O kur šiandien šitos muzikos įsigyti, kad youtubėj neklausyti… ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.