Žmonijai teliko keletas teorinių rezervų: klasikinė fizika, kvantinė mechanika ir vis dar embriono lygio stygų teorija. Ar toli pavyks nužengti su tais rezervais, priklauso nuo likimo.
Antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui” dalis „Tamsus miškas” pasitinka solidžiais penkiais šimtais puslapių ir iš pradžių kiek gąsdina būsimu procesu. Ir tas gąsdinimas iš pradžių tikrai vyksta (nauji veikėjai, sunkiai identifikuojami kinų vardai, gan blankus supratimas, kur link rašytojas vynioja fabulą), bet tai netrunka virsti į baimę ir liūdesį, kurį kelia vis senkantys romano puslapiai. Žodžiu, kaip ir priklauso monumentaliam kūriniui – jo genialumą demonstruoja visuma, o ne atskiri skyreliai ar puslapiai.
„Tamsus miškas” tęsia istoriją nuo ten, kur sustojo „Trijų kūnų problemoje”, tad nerekomenduotinas skaityti kaip atskira knyga. Čia iš karto išduosiu kiek siužetą ir tą ne vieno skaitytojo lūkestį – ne, ir čia dar ateiviai iš kosmoso, trisoliariečiai, Žemės dar nepasiekė. Iki to momento dar veik keturi šimtai metų, bet ruoštis reikia jau dabar. Ir žemiečiai ruošiasi, brandina planus, strategijas, tik ne viskas taip paprasta, nes ateivių šnipai-sofonai, subatominės dalelės, jau kiekviename Žemės kampelyje mato kiekvieną žmogaus veiksmą ir girdi kiekvieną žodį. Žmonijai lieka tik vienas koziris, kuris neprieinamas sofonams – mintys, melai, suktybės, veidmainiavimas – tai, kas nesuprantama ir ko nėra Trisoliario pasaulyje. Taip gimsta „Virtuozų” projektas, kurio tikslas – keturiems išrinktiesiems patikėti civilizacijos išgelbėjimą. Būdu, kurio neperprastų nei trisoliariečiai, nei pati Žmonija, o tai priverčia atvykstančiuosius imtis kitokių veiksmų.
Anksčiau mums nerūpėjo, ar žmonija išsigelbės, kad tik jos neliktų Saulės sistemoje, bet dabar mes pakeitėme savo planus ir nusprendėme neleisti žmonijai pabėgti. Leisti pasislėpti kosmose priešui, kurio mintys nematomos, pernelyg pavojinga.
Taip istorijos metai sukasi, Virtuozai kažką konstruoja, kombinuoja, brandina. Trys pluša iš peties, o vienas, kuris ir pats paslaptingiausias, tiesiog pareikalauja gražiausiame Žemės kampelyje prabangaus namo, moters ir atsipūtęs mėgaujasi aristokratišku gyvenimu. Būtent šis asmuo (savo toliaregiškumu ir išėjimu į sceną pačiu būtiniausiu momentu primenantis Asimovo Harį Seldoną iš „Fondo”) labiausiai ir neramina ateivius, kurie deda milžiniškas pastangas į jo pašalinimą…
Knygos puslapiams senkant sužinosite visų keturių Virtuozų sukurtus planus ir jie tikrai bus ypatingi bei tada tik atsiskleis knygos pavadinimo prasmė. Tokia ta pagrindinė, virtuoziška „Tamsaus miško” tema. Viena iš daugybės.
Romanas apima visus du Žemės amžius, per kuriuos įvyksta tiek visko daug, kad net galva susisuka. Jeigu pirmoji trilogijos dalis buvo gan kiniškai revoliucioninga, tai antrojoje viskas daug globaliau, žmonės jau kovoja ne tarpusavyje, bet vieningai – prieš bendrą priešą. Veiksmas neišsitenka vien institucijų salėse, kabinetuose, bet persikelia ir aukštai į kosmosą bei giliai po žeme. Viena įdomiausių dalių – paskutinioji, kai persikeliama du šimtus metų į ateitį. Futuristinis pasaulis sci-fi faną neprivers išsižioti, bet Cixino piešiamos detalės lyg leidžia pačiam skaitytojui patirti aprašomą aplinką. O kominis mūšis, nors ir į vienus vartus, buvo visiškas stogo nurovimas. Dar buvo genialiai romantinė scena Luvre. Siurrealistiška kapinėse, bekasant sau kapą. Galvą susukanti belakiojant tarp namų-medžių. Neįtikėtinai įdomių politinių susirinkimų. Naujo pranašo gimimo. Ir taip toliau. Ir taip toliau. Visą tai rodo, kad autoriui nėra neįveikiamų temų ir visos jos neįtikėtinai dera su daugybe fizikos, chemijos, astronomijos, militarizmo ir kitų mokslų tikrais ir pramanytais faktais.
Stipriausia autoriaus pusė – gebėjimas neužsižaisti veiksmu ir dėmesys visumai. Cixinas neapsiriboja matomu pasauliu, jis lenda giliau, imasi ne tik architektūros ir interjero, bet ir žmonių kalbos, socialinių ryšių, technologijų, miestų struktūrų, (geo)politikos, individo ir visuomenės pokyčių. Rašytojas pagirtinai skiria reikiamą dėmesį ir herojų charakteriams, paaiškina jų elgesio motyvus, bet visko skaitytojui nesukramto, palieka tą, kiekviename mūsų glūdintį, paslapčių stalčiuką, kurio nepajėgia perskaityti net ateiviai. Veikėjai gan skirtingi, ne vienkrypčiai, kaip ir pati banguojanti civilizacija – nuo didžiulio pakylėjimo netrunkanti nusiristi iki veik į susinaikinimą vedančio nuopuolio.
Cixinas piešia gan nesvetingos Visatos vaizdą, tamsios, gan barbariškos ir linkusios labiau naikinti, nei bendradarbiauti. Autorius puikiai į siužetą įterpia ir Fermi paradoksą, kuris romane žmonijai suteikia bent kažkokį šansą susitarti su atvykstančia nežemiška rase. O ar tikrai pavyks susitarti, sužinosime tęsinyje.
„Tamsus miškas” negavo apdovanojimų kaip jos pirmtakė, bet, tiesą sakant, man patiko net labiau. Joje istorija įdomesnė, turiningesnė, daugiau konkrečių temų, trileriškos intrigos, įdomesnių veikėjų, netikėtų kulminacijų. Tai neišsemiamas aukso puodas visiems kietosios mokslinės fantastikos fanams.
PS. Ačiū „kitoms knygoms” už spartų „Tamsaus miško” išleidimą, už fantastinės literatūros gyvasties lietuviškose knygynų lentynose palaikymą, už fantastišką kokybę – šią knygą prižiūrėjo net du kalbos redaktoriai, ir už tai, kad nepakeitė arklio vidury vagos – ir šią knygą vertė S. T. Kondrotas.
Labai įdomu, ačiū už pasidalinimą!