Gerai klausytojų pažįstami kaip lietuviškų tekstų skleidėjai ir todėl mėgstami, fainuoliai Liūdni Slibinai sudėjo savo asmeninius suvokimus į šįkart jau asmeniniais tekstais grįstą albumą. Ką tik prasidėjo šio albumo pristatymo koncertai, į kuriuos mano manymu visiems Liūdnų slibinų fanams, šiaip prijaučiantiems ir būsimiems klausytojams geriau nueiti prieš pradedant klausyti albumą. Tada paaiškės, kodėl į koncertus gali patekti labai ribotas skaičius klausytojų, kodėl jie dainuoja be mikrofonų ir tykiai siurbčioja arbatą, o čia, žiū – ima klykauti iš to apmaudo, nes juk viskas netrukus baigsis. Bet gal apie Slibinų sukurtas kamerinio efekto emocijas pradėsiu nuo pradžių.
Į Liūdnų slibinų koncertą ateiti paskatino jie patys, kai stabtelėjau Knygų mugėje prie jų fondo įsigyti naująjį albumą. Taip kad, žinokit, tokia tiesioginė reklama, iš atlikėjo – klausytojui į ausį, yra veiksminga ir efektyvi.
Vilniuje koncertas vyko Nacionalinio Dramteatrio Studijoje, kuri tūno trečiame aukšte. Besirenkančius žmones Aistė, Dominykas ir Vaidas pasitiko besišnekučiuodami, sakyčiau besimėgaudami savo aktoriniais, improvizaciniais ar poetiniais (Vaidas skaitinėjo savo asmeninius eilėraščius) sugebėjimais.
Toks ir buvo koncertas – gyvybingas, bendraujantis, su akistatomis apie mirties neišvengiamumą ir diskusijomis, ką reikia laikyti vaiko gimimu, demokratijos apraiškomis klausytojų apklausų forma – pvz. kieno pradžia yra žmogaus mirtis.
Lyg tarp kitko, intarpuose su padainavimais, kurie tokie paprasti, todėl susikuria įspūdis, kad sukurti čia pat, tą pačią minutę, besėdint ir belinguojant.
Sakyčiau labai simboliška, kad per tą tikrą iki galo ištylėtą tylos minutę, kurią buvome pakviesti pagerbti patys save, girdėjosi skambantys bažnyčios varpai. Tas ir fainai, kad tokių dalykų nesurežisuosi, tiesiog jie arba bus arba nebus. Šįkart emocinis užtaisas buvo ramus susibūrimas ir pabrazdinimas gitaromis apie mirtį, apie tai kas netrukus baigsis (supraskime, kad apie gyvenimą ir suvokimą – o tai ką, nejaugi čia jau viskas?). Man šie Slibinų pamąstymai matyt buvo labai laiku ir vietoj, todėl ir pritiko.
Žinoma, prasmė yra tekstuose, kurie patys iš esmės yra liūdni iki juoko ašarų, o nerūpestingos, paprastos, trypčioti kviečiančios melodijos praskaidrina bendrą nuotaiką ir palieka visus išsišiepusius bei patenkintus.
Albumas, beje, išleistas taip jaukiai – dainų tekstai gražiai sudėlioti ant albumo viršelių. Kadangi koncerto- vakarojimo metu daugiausiai reiškėsi ir kalbėjo Vaidas, tai galima atspėti, kad didžioji dalis albumo tekstų yra kurti jo. Aistės kurtus tekstus taip pat galima atpažinti iš už jos stiliaus širdies griebiančių dainų „Surasi mane“, „Dviratis“, „Malka“. Pats albumo įrašas sudėliotas sukuriant panašią į koncerto atmosferą, net neišimant to nepataikyto akordo ir paliekant pokalbius apie tai, ar čia pavyko ar nepavyko sugroti ir ar reiks pakartoti. O ką,- jauku.
Mano dainos favoritės – „Mylėkime pabaigas“ ir „Surasi mane“.
Į koncertą atlėkiau minutę prieš prasidedant, tad šiek tiek pasigailėjau, nes pasibaigus visam vakarojimui, kai visi buvome išlydėti su ukulele akordais ir kiekvienas asmeniškai gavome palinkėjimą „gero gyvenimo“- norėjosi bent kiek daugiau laiko su Slibinų Trijule. Nekartokit mano klaidos – jeigu galit, tai nueikit anksčiau pagurkšnoti arbatos, pabendrauti ir padalyvauti blevyzgojimuose. Po koncerto žmonės neskubėjo ištuštėti, trypčiojo teatro foje, tad spėju kad ne tik man vienai norėjosi bent kiek ištęsti tą užsibaigusią pabaigą.
Ši grupė (man) visada buvo ir liks fenomenas. Rimta? Ne. Juokinga? Kad irgi ne. Barako lygis, sakyčiau, jeigu ne faktas, kad juos dažnai mėgsta, iš matymo, atrodytų, protingi žmonės.
Aha, tenka sutikti. Kai pradejo groti, tai maniau, kad visai fun barako reiskinys. Bet niekur nuo to lygio nepasistumejo per visa laika.
Tiek skirtumas mano potyrio, kad protingo zmogaus megstancio juos neteko sutikti. Visi buvo is tos lentynos, kur „as megstu intelektualu mena, pvz., liudnus slibinus”. Manau sitoje situacijoje galima isvesti paralele su valstybes tarnautoju, informatyviausia ziniasklaida laikanciu Delfi.
gėda ar ne, aš ir nežinau „Liūdnų slibinų” nė vieno gabalo, bet žinau, kad juose groja kažkokį televizinį šou laimėjęs aktorius Vaitiekūnas ir kitą, rimtesnį televizinį šou laimėjusi Lasytė. Dar žinau, kad klientai gan dažnokai paklausdavo – ar galim į renginį pakviesti „Liūdnus slibinus”, nes jie labai faini. Kiek domėjomės, jie beveik visada būdavo užimti, o ir honoraro nemenko užsiprašydavo. Iš to galima daryti išvadą, kad jie tikrai populiarūs.
Aš „Liūdnų slibinų” fenomeną prilyginčiau gal „Keistuolių teatrui” (jų muzikinėms programoms kaip „Bremeno muzikantai”, „Vogtos dainos” ir pan.) Na tipo tokie teatralizuoti smagūs koncertai, be jokių intencijų į intelektualų meną, labiau orientuoti į kokybišką pramogą.
Tai sakyčiau, kad LS yra šio laikmečio KT atitikmuo, labai panašiai auditorijai.
Man tai čia viskas aišku kaip dieną – jie sukuria teigiamą emociją, o tai patinka daugeliui (protingų ar neprotingų žmonių, tai matyt reikėtų gilintis į apibrėžimą kas yra „protingas žmogus” ir kaip mes jį suprantam. Ar į tai, kad matyt nuolat yra poreikis, iš klausytojų pusės, tokio paprasto lygio atlikimo, kuris nereikalauja intelektualiai suraukti kaktą?)
Sutikčiau su Jurga, kad Slibinai – panašus Keistuolių atitikmuo ir dabar šią aptuštėjusią nišą jie sėkmingai užpildė. Bet ar verta į tai gilintis? Va, geriau užsileidau ‘Mylėkime pabaigas’ ir dainuoju kambary kartu – šiuo gyvenimo etapu man labai tinka.
Ai, o man linksmiausia jų daina ever – tai yra Aistės ‘Jeigu aš būčiau vyras’. Ir nu niekaip nepatikėsiu, kad ši daina gali būti nejuokinga.
https://www.youtube.com/watch?v=GJppGtABhhs
Vakar kaip tik bandžiau (aš tikrai bandau, o ne tiesiog sakau, kad viena ausim girdėjau, bet nieko gero) ieškoti populiariausių jų gabalų ir, aišku, užšokau ant šio. Tai pirma reakcija buvo „nepavykęs Erlickas“. Nesu aš ir didelis KT gerbėjas, bet tiek Erlickas, tiek KT man yra šioks toks atitrūkimas nuo banalios buities. O „Liūdni slibinai“ man yra tas banalus „pajū a tom što vyžu“. Dar kažkur užmačiau mintį, kuri prasidėjo žodžiais „gali atrodyti, jog Liūdnų slibinų dainų žodžiai parašyti per penkias minutes…“, bet daugiau nutariau ir neskaityti, nes įtariau, kad visas tekstas bus liaupsinimas plotmėje, kurios aš nesuvokiu :) Energijos jie turi, lengvabūdiškumo irgi, bet… Nu, net Mamontovo paskutinis albumas yra geriau :)
Matai, aš ir rašydama tekstą ir paskui, orientavausi į koncertą ir į gyvą atlikimą. Dabar mąstau,kad jei būčiau nenuėjus ir gyvai nepamačius-neišgirdus,tai ranka kažin ar būtų kilusi ką nors ir aprašyt,nes visa jų perteikiamų emocijų esmė slypi teatralizuotoje programoje (ką jau Jurga tą patį ir pakomentavo,galiu tik sutikti).
O pats Slibinų albumas bei įrašai tai yra tik koncertų atspindys. Kai atkreipiau dėmesį,kurias dainas klausydavau,tai tik tas,kurias buvau išgirdusi gyvai :) kitaip nelabai ten ir paklausysi, jei prieš akis neiškyla pasirodymo prisiminimai ir teigiamos emocijos.
Vat ir atskleistas fenomenas :)
Pvz Keistuoliuose esminis dalykas taip pat yra emocijos,o jei dar jos suimaišiusios su sentimentais prisimenant vaikystę (nes aš su KT kasetėmis užaugau),tai įspūdis sustiprėja. Nes juk dažnai vaikystė yra nuspalvinta pastelinėmis ir šviesiomis spalvomis.
Ir die, tikrai nekomentuosiu deklamuojančio-ir-įsivaizduojančio-kad-dainuoja Erlicko nes ten yra kažkoks nesusipratimas ir tiek.
Aš šitą Lasytės gabalą „Jeigu aš būčiau vyras” mačiau kažkur gyvai grojant jai vienai su fortepionu, tai pirmas įspūdis buvo „smagi daina”. Jei ja dainuotu kas nors kita, o ne Lasytė, manau ji neturėtų savo šarmo.
Man atrodo, kad tokios aktorių grupės kaip „No Concert”, „Slibinai”, „Keistuoliai” jei ir klausomi, tai tik gyvai, nes jei jie ir įdomūs, tai tik tuo atveju jei klausant matai juos prieš akis, nes jie gi aktoriai. Kiek kartų renginiuose mačiau Keistuolių koncertus, jie tikrai atrodydavo smagiai (pasilinksminimo kontekste), bet niekada nesugalvočiau pvz. kokiu „Vogtų dainų” pasiklausyti namie. Na kartais būna, kad po koncerto, pvz „no concert” palikdavo ispudi kokia daina, tai grižus paklausydavai dar karta atidžiau žodžius ar pan.. bet tik tiek. Niekada tokiu teatralizuotu trupiu irašai netapdavao namie sukamu albumu, nes ne muzikoje ju stiprybė, o teatralizuotume muzikiniame šou, kuriamoje atmosferoje ir t.t..
Beje, visa tai negalioja apie dainuojantį Erlicką, bet jis ir nėra aktorius. „Dainuojantis Erlickas”, man asmeniškai, yra tragedijų tragedija :))
Unikali grupė Lietuvos muzikos psaulyje dėl to ir turi nemenką gerbėjų būrį:)