Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pristatyta pirmoji 76-ojo sezono premjera – Mariaus Ivaškevičiaus ir vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis apie karą „Didis blogis“. „Apie Árpádo pastatymą Vilniuje kalbėjomės jau trejus metus. Jis nenorėjo kurti spektaklio pagal iš anksto žinomą pjesę, norėjo surasti temą Lietuvai. Iš pradžių diskutuojant Arpadas klausė, kodėl trys Baltijos šalys susivienija tik išorinių grėsmių akivaizdoje. Karo Ukrainoje kontekste tema įgavo konkrečią kryptį. Tai turbūt yra pirmas kartas mūsų šalyje, kai užsienio režisierius, tokio aukšto lygio menininkas kuria spektaklį pagal naują lietuvišką pjesę“, – apie „Didį blogį“ kalbėjo LNDT meno vadovas Audronis Liuga.

„Šiomis temomis sudėtinga kalbėti iš vieno požiūrio taško. Sudėtinga surasti vieną karo priežastį. Šiuo spektakliu bandysime kalbėti apie žmoguje vykstantį karą: iš kur jis, kas jį sukelia, kur jo šaknys, ar jis instinktyvus? Turiu omeny ne vien konkrečią situaciją, bet žmogaus prigimtį, jo agresiją, kaip tai veikia žmogaus viduje, – sakė režisierius Árpádas Schillingas ir pažymėjo, kad dirbti su atrinktais Lietuvos aktoriais jam yra didelis malonumas, – Aš jaučiu, kad aktoriai manimi pasitiki. Gal paskutinius metus per daug dirbau su operos dainininkais, bet tai, ką regiu dabar – tai rojus po pragaro. Aktoriai greiti. Man tai labai patinka. Jie labai greit viską supranta, pagauna, labai paslankūs.“

Dramaturgas Marius Ivaškevičius: „Spektaklio kūrimas, mūsų pokalbiai apie jį prasidėjo prieš metus ar daugiau, bet Árpádas manęs prašė nepradėti rašyti kol jis neatvyks. Gegužę mes susitikome mano studijoje ir sukūrėm pjesės planą, kuris išliko nepakitęs. Po to visi susitikom kūrybinėje stovykloje Dzūkijos nacionaliniame parke. Árpádas jau buvo atsirinkęs aktorius, aš turėjau kiekvieno iš jų biografiją ir šiaip pažinojau, tai irgi diktavo pjesės medžiagą. Kiekvienas aktorius juk turi savo spalvą, balsą, skiriasi amžiumi, patirtimi, kūriau personažus į tai atsižvelgdamas. Árpádas atsirinko daugiau moterų, o spektaklis yra apie karą, man reikėjo karių! Bet paskui supratau, kad taip iš tikrųjų net įdomiau. Juk visas karo skausmas tenka moterims. Šis spektaklis apie karą yra tiek, kiek „Išvarymas“ yra apie emigraciją. Tai greičiau yra kelionė į kažkur, kuri leidžia mums pamatyti save, pamatyti tai, ko nematome, kol esame saugūs savo erdvėje.“

Aktoriai, kurių komandą sudaro Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Valentinas Masalskis, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova, labai gerai atsiliepė apie nesuvaržytą spektaklio kūrimą ir apie režisierių. Trečią kartą su A. Schillingu dirbantis aktorius Dainius Gavenonis sakė, kad tokį demokratišką režisierių, kuris nestatytų sienų, leistų kurti ir savo idėjomis prisidėti aktoriams, sutikti pavyksta nedažnai. Gytis Ivanauskas pridūrė, kad režisierius toks pats geras kaip prieš 8-erius metus, o labiausiai Schillingą jis gerbia dėl to, kad nė karto nematė jo supykusio, negirdėjo jokio keiksmažodžio, nors jų pjesėje ir netrūksta. „Tai buvo nuostabus laikas, o šauniausia tai, kad čia reikia ne tik įsikūnyti į tam tikrą herojų, bet galima įdėti ir savo minčių. Ir jų spektaklyje yra. Man tai svarbiausia ir teatre, ir apskritai visame mene – kad būtų galima pasilikti šiek tiek savasties ir ją atskleisti“, – apie „Didį blogį“ kalbėjo Beata Tiškevič-Hasanova.

Aktorei iš Ukrainos Jevgenijai Gladij, kuri šiuo metu gyvena Vilniuje ir dirba Lietuvos rusų dramos teatre, spektaklyje „Didis blogis“ veikėjos lūpomis tenka išsakyti nemažai savo pačios gyvenimo detalių: „Kai prasidėjo Maidano įvykiai, aš nebuvau Kijeve, bet mano mama, patėvis ir pusbrolis buvo. Apie tai pasakojau stovykloje ir Marius Ivaškevičius į pjesę įdėjo daug asmeninių dalykų. Žinoma, man apie tai scenoje kalbėti yra sunku, bet dirbti su tokia komanda yra nepakartojamas šansas“.

„Paprastai, kai dirbi su spektaklio medžiaga, nujauti publikos reakcijas, kaip ji reaguos vienoje spektaklio vietoje, kaip – kitoje, o dabar aš visiškai nežinau, kaip šis spektaklis paveiks žiūrovus, dėl to man yra labai įdomu. Labai smalsu, koks bus susitikimas su publika rugsėjo 23, 24 dienomis“, – sakė aktorius Valentinas Masalskis.

Valentino Novopolskio nuomone, stebėti, kaip dirba „Didžio blogio“ kūrėjai yra tiesiog sėkmė: „Nors visi tą sako, bet vis tiek norėčiau pakartoti, kad čia dirba tikrai labai geri aktoriai. Ir man yra garbė, kad aš galiu su jais kurti. Į vieną repeticiją buvo atėję pirmo kurso studentai, ir aš pagalvojau, kad jie turėtų būti čia kuo ilgiau, iš arčiau stebėti sceną, nes matyti, kaip dirba režisierius, kaip vaidina kai kurie aktoriai – yra mokykla, kurios galbūt jie niekada negaus.“
„Taip norisi pasakyti daug gerų dalykų, bet taip nesinori kartotis, jau mes kaip poterius kalbam. Bet taip yra iš tikrųjų. Su Árpádu be galo gera dirbti. Nėra jokių efektų, jokių triukų, jo didžiausias fokusas yra darbas su aktoriumi, kaip jis analizuoja, kaip įkrauna. Spektaklis nebus lengvas mums, nebus lengvas ir žiūrovams, bet aš noriu, kad ir ta pusė, kuri yra scenoje, ir ta, kuri salėje, ištvertume tai, ir išeitume pasikrovę, o ne nusiaubti“, – sakė aktorė Nelė Savičenko.
Spektaklio „Didis blogis“ premjera – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – jau rugsėjo 23 ir 24 dienomis. Spalio 6 d. „Didis blogis“ gastroliuos Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, spalio 20 d. – Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o lapkričio 13 d. vėl grįš į Vilnių.

****

Árpádas Schillingas (g. 1974) – vengrų teatro režisierius ir šiuolaikinio meno agentūros „Krétakör“ meno vadovas. 1991-1993 m. jis buvo „Kerekasztal“ („Apskritojo stalo“) teatro trupės narys, iki 1995 m. vaidino „Arvisura“ teatre. Statyti spektaklius pradėjo būdamas devyniolikos, 1995-aisiais įstojo į Budapešto teatro ir kino akademiją studijuoti režisūros, tais pačiais metais įsteigė „Krétakör“ („Kreidos rato“) teatrą. 1998-2000 m. pripažintas Vengrijos režisierius Gáboras Zsámbékis pakvietė Schillingą dirbti pasaulyje garsiame Katona József teatre. 1999-aisiais su studentais iš Strasbūro nacionalinio teatro Schillingas sukūrė ir Europos teatrų sąjungos festivalyje parodė spektaklį „Be tėvo“ pagal Antono Čechovo kūrinį „Platonovas“. Tais pačiais metais Schillingas laimėjo Vengrijos teatro kritikų prizą „Perspektyvių profesionalų“ kategorijoje už spektaklį pagal Istváno Tasnádi kūrinį „Visuomenės priešas“, sukurtą taip pat Katona József teatre. Vėliau režisierius atmetė kelis kvietimus dirbti valstybiniuose teatruose ir drauge su kultūros vadybininku Máté Gáspáru „Krétakör“ teatrą pavertė nuolatine teatrine organizacija. Ryškiausias pastatymas, tam tikra „Krétakör“ emblema laikoma 2003 m. sukurta Čechovo „Žuvėdra“.
2008 m. Árpádas Schillingas pertvarkė įsteigtą teatrą: repertuarinę sistemą pakeitė projektais paremtu darbu, atsisakė trupės, iš pavadinimo išmetė žodį teatras, liko tik „Kreidos ratas“. Šiuo metu „Krétakör“ prisistato kaip šiuolaikinio meno agentūra ir yra daugiausiai gastroliuojanti ir geriausiai užsienyje žinoma vengrų kūrybinė grupė. Po pertvarkų režisierius ėmėsi didžiulių meninių eksperimentų, orientuotų į švietimą, socialinį vystymąsi ir talentų ugdymą. Nuo 2008-ųjų Schillingas dirba meno vadovu keliose kultūrinėse ir mokymo programose Budapešte ir užsienyje (Paryžiuje, Prahoje, Miunchene), savo projektus kuria mokyklose, mažose ir atokiose bendruomenėse. Nuo 2006 m. svečio teisėmis dėstytojavo įvairiose teatro mokyklose Paryžiuje, Šampanės Šalone, Lione, Lozanoje, Strasbūre.

Režisierius laimėjo daugybę apdovanojimų, tarp kurių – tarptautinė Stanislavskio premija (2005), Prancūzijos kultūros ministerijos suteiktas Meno ir kultūros kavalieriaus ordinas (2008) ir Europos naujosios teatro realybės prizas (2009).