MADRUGADA @ Oslo Spektrum, 2019-02-02

Gera muzika, jeigu tik klausytojas skiria jai dėmesį, nukelia į kokią nors vietą ir laiką. Užplūsta jausmai, primenantys buvusias ar kuriantys naujas patirtis iš anapus. Madrugada paprastai nusviedžia kažkur į negyvenamą Norvegijos pakrantę, daužomą ledinio plieno spalvos vandenyno. Vaizdinį apie kurį rašau, puikiai iliustruoja serialo Occupied  intro su Madrugados vokalisto Sivert Hoyem daina Black And Gold.

Šaltame, sningančiame ir ištuštėjusiame Osle įvykęs trumpas grupės sugrįžimas sieloje uždegė šiaurės pašvaistę. Sniegu užverstos miesto gatvės ir šalti mūrai visu grožiu pritiko Industrial Silence albumo dvidešimtmečio paminėjimo koncertui. Apie jį Madrugada paskelbė labai netikėtai, dar pernai vasarą. Bilietai į abu Oslo koncertus išgaravo per 48 valandas, o vietos prie pat scenos išnyko akimirksniu. Tiesa, po pirmųjų dviejų koncertų namuose prasideda ir nedidelis turas Europoje. Jeigu mėgstate Madrugada ir nematėte jų gyvai, verta šokti į patogų reisą ir sulakstyti tokios patirties. Jie nepatvirtino jokių atsikūrimo planų ir nežinia, ar kada nors sulauksime naujų įrašų.

Grupė gyvavo dešimtmetį ir išsiskirstė po tragiškos gitaristo ir vieno pagrindinių kūrėjų Robert Buras mirties. Paskutinį albumą grupė užbaigė jau be jo ir davė suprasti, kad be Robert Buras grupės jau nebebus. Vokalistas Sivert Hoyem tęsė solinę karjerą ir išleido kelis daugiau ar mažiau gražesnius albumus. Tik jokie bandymai neprilygo tai šiaurietiškai atmosferai, kuri užplūsta visu garsu įjungus Industrial Silence ar kitus Madrugada darbus.

Atmosfera apvalioje ir jaukioje Oslo Spektrum salėje parodė, kaip žmonės pasiilgo Madrugada. Turo prekės nyko akyse, o nuo bendrumo jausmo laukiant grupės darėsi jauku ir gera. Vakaro žvaigždes greitai ir smagiai apšildė smagūs a la aštuoniasdešimtųjų pop roką grojantys vyrukai iš Great News. Po reikalingo dar vieno paskutinio aparatūros patikrinimo Madrugada į sceną atėjo minučių tikslumu.

Dalykus įjungė kukliai ir elegantiškai – be jokių hi, we miss you ar we love you, we are back. Daugiausia, ką nuo scenos pasakė Sivert Hoyem, tai keli padėkos sakiniai koncerto pabaigoje ir šiek tiek juokų prieš Black Mambo dainą: o dabar daina iš visada sunkaus antro albumo. Nenuostabu, nes debiutinis Industrial Silence kartelę užkėlė taip aukštai, kad galbūt ir pati Madrugada to nesitikėjo. Todėl šis proginis koncertas po dešimtmečio pertraukos nenustebino, nes Industrial Silence yra to vertas. Daugelio klausytojų ir kritikų nuomone – tai monumentalus skandinaviško roko etalonas, kuriam taip pat lenkiu galvą.

Šį vakarą gebėdami būti aštrūs, kaip norvegiškas žiemos oras, jie atidavė ir daug jaukumo. Buvo galima jausti nepriekaištingą grupės profesionalumą, bet ir jų pačių džiugesį būti scenoje. Susižvalgymai, kontaktai, susitelkimas į detales ir visa skandinaviškos estetikos didybė. Scenoje pasirodė trys buvę Madrugada nariai, du kviestiniai muzikantai, kelis kūrinius praturtinęs styginių kvartetas ir nuostabioji Ane Brun su kuria Madrugada atliko Lift Me baladę.

Koncertas buvo ypatingas tuo, kad jie iš eilės sugrojo visą Industrial Silence, o paskui užleido vietą pačioms populiariausioms dainoms: Majesty, What‘s On Your Mind? ar Kids Are On High Street. Toks setlisto ypatumas ir pačios grupės elgesys nesukūrė to legendų grįžimo patoso, kuris pasitaiko iš nebūties vėl prisikėlusiems roko dinozaurams. Ačiū už tai. Madrugada tokių nepriminė net iš tolo – nors vyrukai artėja prie pusamžių, tačiau jų muzika nedegradavusi, kaip kad nutinka rokeriams, kurie vis dar važiuoja ant savo pritemptų popuri ar rėksmingai gvildena politines temas. Madrugada nutrūko labai ne laiku ir galima tik numanyti, kokio grožio dainų jie dar būtų sukūrę. Abi koncerto valandos buvo apie sielos ir savijautos reikalus, o ne koks nors išperstas manifestas, kuris arba neaktualus, arba jei aktualus, tai nuobodus, nes apie tokius dalykus kasdien rašo laikraščiai.

Muzikantų išsidėstymą, buvimą scenoje ir grojimo niuansus būtų galima lyginti su paskutiniu Nick Cave and the Bad Seeds turu. Kita vertus, nors tiek Sivert, tiek Nick atrodo lyg kokie roko maldininkai, vis tik jų dramatizmas kitoks. Gyliai bei ta aplinka, laikas, į kurį nusviedžia jų muzika, pakankamai skiriasi.

Nors skandinavų publika santūroka, namų efektas suveikė. Susirinko maždaug dvi klausytojų kartos ir traukė beveik kiekvienos dainos eilutes. Vėliau visi pritildavo ir pamiršdavo įsijungti, nes nesinorėjo siautėjimu praleisti to, kas vyko scenoje. Apsidairęs pamačiau, kaip mano bendraamžis vyriškis šalia apsiašarojo per Majesty. Aš ir pats vos laikiausi.

Po tokių pasirodymų, kurie savo turiniu, forma, garso kokybe ir sužadintais jausmais išpildo viską, ko galėjai ir net negalvojai tikėtis, kurį laiką nesinori klausyti nieko. Liko tik tamsi Oslo naktis ir industrinė tuščių baltų gatvių tyla.

foto (c) Tomas Misiukonis

fb-share-icon

3 komentarai apie “MADRUGADA @ Oslo Spektrum, 2019-02-02

    1. Reik tikėtis. Kita vertus, daina iš filmo. O dar kita vertus, turas jau pasisekę, nes beveik visur viskas išparduota.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.