Mano 2018-ųjų muzika

Neslėpsiu, būdavo akimirkų, kai su gailesčiu žiūrėdavau į tas lentynas, kuriose dulkių sluoksnis gulė ant per dvidešimt penkerius metus surinktų įrašų. Gi jie rinkti buvo ne šiaip sau iš nuobodulio ar kokio akademinio būtinumo. Visi tie kompaktai, vinilai, minidiskai (buvau ir pamiršęs, kad dar turiu ir tokių pilną stalčių) atsirado po nemenkos atrankos, kurios imtis būdavo ir po tūkstantį albumų per metus. Bet ir ne šiame skaičiuje slypi velnias. Jis slypi gyvenimo širdyje, kuri atsidėjo sau pusantro tūkstančio rinkinių, koncertinių įrašų, albumų, EP, singlų, kuriems perklausyti bent po kartą jau nepakaktų visų dvylikos mėnesių. Ir tai be skaitmeninių failų. Ir tai yra muzika, su kuria užaugau, suaugau, gyvenau ir numirsiu, kuri man svarbi, kuri daug davė, lydėjo, mokė, gelbėjo sunkiu metu, kuri yra man geriausia iš tų tūkstančių girdėtų kitų. Tad kodėl aš ją apleidau ir pamiršau? Nes atrankos procesas vis dar vyksta? Taip, jis vyksta ir vyks visą gyvenimą, bet kažkada ateina toks metas, kad bet kurioje srityje norisi sumažinti apsukas. Čia kaip iš tų savipagalbos knygų (tokių neskaitau, bet kažkaip įtariu, kad ten tokių frazių turėtų būti), kurios liepia sustoti, įkvėpti, pasižiūrėti į tai, ką turi, ir pasidžiaugti turimu, o ne galimu turėti. Nežinau, ar šis patarimas tinka užkietėjusiam melomanui, ar ilgai jis gali veikti, bet šiais metais juo pasinaudojau ir sustojau. 

Sustojau klausyti naują muziką.

Sustojau klausyti naują muziką beprotiškais kiekiais.

Nebuvo tai kažkoks principinis atsivertimas. Nebuvo siekis išbandyti save – ar įstengsiu. Būsena ir natūralus nenoras skęsti naujoje muzikoje atėjo su naujais metais, kurie kaskart atnešdavo Geriausiųjų metų albumų sąrašą ir leisdavo kurį laiką nuo naujienų pailsėti. Nuo poros savaičių iki mėnesio. Ir kai metams startavus pradėjo plaukti naujienlaiškiai su naujais įrašais, aš supratau, kad noriu dar daugiau savaičių ir mėnesių be Pitchfork: Best New Music rubrikos, be Metacritic generacijos, be „eurovizijų“, be UK Top 40 Charts, be nesibaigiančio rss muzikinio srauto, be metų geriausiųjų albumų topų, kuriuos reikia tikrindavau, ar tikrai kažko įdomaus nepraleidau. Be būtinybės kuo skubiau paklausyti Underworld & Iggy Pop, Orbital, Metric, DeVotchKa, Julia Holter, The Smashing Pumpkins… Visi minėtieji ir dar daugybė pavadinimų, prie kurių anksčiau būčiau puolęs strimgalviais, šiemet liko neišgirsti. Ir nesu tikras, kad bus išgirsti kitąmet.

Nežinau sustojimo tikrosios inspiracijos. Gal tai atėjo dėl kažkur skaitytų spekuliacijų tema „nauja muzika – bloga muzika“. Gal tai susiję su amžiumi – gi tyrimai rodo, kad nuo trisdešimt kelerių žmonės paprastai praranda norą girdėti naują muziką (apie tai čia ir čia). Gal su amžiumi atėjo ir supratimas, kad jau yra tiek daug muzikos, ir jos dar daugiau sukuriama – kiekvieną sekundę po naują gabalą ir tu jų visų vis tiek per savo gyvenimą neišgirsiu. Net jeigu apsiribosiu tik kažkokiu konkrečiu žanru, vis tiek jo šimtu procentu neaprėpsiu. Gi net vien kokių savo dievukų R.E.M. ar The Church muzikos perklausymui, įskaitant visokius live, b-side, demo, šalutinių narių projektų įrašus, prireiktų ne vienos savaitės.

Bet tai nereiškia, kad šiemet klausiau tik tai, kas jau ilgesiu verkė lentynose. Ne.

Be jokios sąžinės graužaties ir rusofobijos perklausiau visą Машина Времени ir Makarevičius diskografiją. Pastaroji, pasirodo, yra man daug priimtinesnė už „mašinos” kūrybą.  

Radau sau laiko įžengti į bliuzo šaknis: Robert Johnson, Charley Patton, Son House, Blind Lemon Jefferson, Bessie Smith... ir visi kiti, kurie minimi „The Blues“.

Atradau B.B. King’ą ir plokšelę, kurioje parašyta instrukcija „When you play this album, shut the doors and windows unless you want a houseful of company, because these are the blues.” Instrukciją įgyvendinau ir po to buvo labai gera.

Dar giliau nėriau į The Church šalikelius ir priėjau tokių gerumų kaip Curious (Yellow), The Refo:mation, Speed Of The Stars, HuDost.

Vietoje naujos muzikos kritau į discogs liūną ir ten ieškojau (ne)(pa)sąmoningos muzikos. Panašiai kaip vienas pilietis, nekenčiantis discogs‘o. Iš to liūno per metus išsitraukiau ir įsigijau apie pusšimtį įrašų, tačiau tik vienas jų įrašytas 2018-aisiais. Tame liūne aptikau italų grupę Nahui, kuri visai klausoma ir neklausomą vokiečių projektą Sex Shop Boys, įkurtą būsimų U96 narių. Taip, tai šioks toks muzikinis sarkazmas, bet kai kurių muzikinių reiškinių ištakos yra daug įdomesnės, negu šių dienų marketinginis topų blizgesys.

Šiemet vietoje naujos muzikos kompiuteryje išpakavau jau du metus nejudintą vinilų krūvelę. Tikiuosi jie apsidžiaugė pagaliau supratę, kad yra skirti ne kitų namų patefonui. O aš apsidžiaugiau, kad galiu išbraukti save iš perkančiųjų, bet neklausančiųjų muzikos įrašų sąrašo. Taip, tokių esti ne tiek ir mažai.

Reikia, žinoma, pripažinti, kad naujos muzikos vengimas nevyko tikslingai ir iš principo. Kai kurie seni kumyrai privertė patikrinti, ką jie sugrojo šiemet. Tačiau tokių buvo tik gal kokios pora dešimčių, tad visiškai nenuvargino. Buvo ir netikėtų naujos muzikos atradimų, kurie atėjo į ausis natūraliai, be jokių tam tikslui skirtų pastangų, tikslingo ieškojimo. Taip iš naujesniųjų albumų į norų sąrašą pateko: Camilo Séptimo ‎– Óleos (2017), Steve Kilbey ‎– Sydney Rococo (2018),  Viniloversus ‎– Days Of Exile (2017), Grouper ‎– Grid Of Points (2018), Peter Peter – Noir éden (2017), Christian Scott ‎– Diaspora (2017), Boz Scaggs – Out of the Blues (2018), The Family Crest – The War: Act I (2018). Jei tų naujų albumų būtų buvę keli šimtai, tikėtina, ne vienas iš paminėtųjų būtų pakeistas kitu.

Buvo išgirsta ir naujų gerų dainų, bet oh, tik (ar – net) trys dešimtys:

ir ten trūksta dar dviejų daugiausiai kartų per 2018-uosius klausytųjų: The Family Crest „Take Tonight”, nes šios nėra Youtube, ir Oldboy „Debaser”, nes ši įrašyta 2016-aisiais ir įdėta į kitą grojaraštį.

Štai tik tiek 2018-aisiais mano gyvenime buvo naujos muzikos. Kažkodėl įtariu, kad ir ateinančiais metais su nauja muzika daug nedraugausiu. Nes iš viso to, ką čia prirašiau, svarbiausias atradimas buvo tas, kad vėl galiu muziką klausyti ir tuo mėgautis, o ne tik perklausyti, šokinėti nuo vieno naujo įrašo prie kito. To linkiu ir jums.

fb-share-icon

4 komentarai apie “Mano 2018-ųjų muzika

  1. Sveikinu. Pagaliau. Rašinio nuotrauka irgi daug pasakanti. Šaunuolis.
    Aš kasmet po naujadienio pertvarkau savo hard draivus ir šiandie per klaidą ištryniau failą kur laikau per kokius pastaruosius 10 metų parsisiustą atsargiai atsirinktą muziką. Trumpam žagtelėjau – ir ka? ir nieko – tik suvokiau, kad per paskutinius porą metų ten apsilankiau tam kad panaudočiau kokį takelį savo namų video filmukams.
    Nebeturiu ką klausyt anei kokio sąrašo ką ten turėjau. Ir širdies dėl to neskauda.
    Tai kol rašau dabar kaip tik ir klausau tamstos rinkinuką jutūbe.
    Džiugu matyt kelis ar kelioliką šiemet vietoj 100. Manau bus daug smagiau perklausyt iš kelių nei laužyt galvą ką siustis iš šimto.
    Visuomet tikėjau kad yra daug žiauriai geros neišgrstos muzikos iš praeities ir tuo tebetikiu, nes vis atrandu.
    Sėkmės senuose atradimuose.

  2. Tai nesustojai tu klausytis naujos muzikos. Tik naujai išleistos. Aš savaitgaliais pradėjau rubriką „muzika tik iš jau įsigytų CD“ :) Ir klausau nesugebėtus išparceliuoti senus albumus, ir mėgaujuosi.

    1. Aha.
      Į mano klausomą įėjo ir „muzika iš turimų cd/lp”, bet praktiškai veik pusmetis praėjo kol vien išklausiau krūvą „nepraplėštų ir 2017/18 nusipirktų” įrašų. Ir tenka pripažinti, kad prieš n metų pirkti buvo labai neženkliai pajudinti.

  3. Čia gal kažkoks kosminis fenomenas, bet, Ovidijau, esi jau trečias žmogus (įskaitant mane patį) mano daugiau ar mažiau pažįstamų rate, kuris šiemet pavargo nuo muzikinių naujienų vaikymosi ir, svarbiausia, nustojo sukt dėl to galvą. Valio.

Komentuoti: Ovidijus R. Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.