MARCEL PROUST „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“

Laikraščiams aš turiu prikišti tai, kad jie verčia mus kas dieną domėtis visokiomis smulkmenomis, o knygas, rašančias apie esminius dalykus, gyvenime skaitome tiktai kokius tris ar keturis kartus.

846a249919f5a65b4f8543ec0f5e1cad42bac63dSeniai planuotas, ilgai brandintas ir pagaliau paskanautas. Negali gi sakyti, jog visas sukramtytas. “Svano pusėje” – tik septintadalis “Prarasto laiko beieškant” pyrago.

Kažkas buvo nugąsdinęs, jog nieko tame romane daugiau nevyksta, tik arbatos gėrimas, užkandant nepaprasto skonio pyragėliais. Deja, ar ačiū dievui, galiu pareikšti, jog tai tikras melas, nors visai suprantamos jo kilmės priežastys. Marcelio Prousto tekstas tikrai neturi nieko bendro su XXI amžiaus dinamika, todėl reikia tam tikrų pastangų ir savotiškos brandos, jog įžengęs į daugiau nei prieš šimtą metų parašytus prarastojo laiko puslapius, juose liktum iki pergalingojo taško.

Ir man reikėjo nemažai valios pastangų ir prisivertimo (“į dieną po dešimt puslapių Prousto, tada – daryk ką nori”), kad jau bene ketvirtą kartą nepadėčiau knygą ateities kartoms.

Prie kriminalinių trilerių ar net su Jane Austin herojų jausmingais pokalbiais susigyvenęs skaitytojas Prousto romane gali pasijausti lyg čiupinėjantis meksikiečių serialo veikėjų minčių diagramas – per aibę primargintų puslapių didelio pokyčio, nukrypimo nuo normos nerasite. Tik kas yra norma? Kokia yra klasikinio romano normos? Dostojevskis, Balzacas, Dickensas, Jamesas, Maupassantas, lyginant su Proustu, kūrė veiksmo filmus. Net sąmonės srauto asams, Joyce’ui ir Woolf, nepavyko sukurti tokį tirštą ir dažnai gniuždantį perkrovimu tekstą. Žodžių gausa Prousto sakinius daro unikaliais, tačiau tuo pačiu ir varginančiais, ir sunkiau suvokiamais skaitytojui. Kai vitražas yra ne tik “žaižaruojantis”, bet toks: “Buvo ten aukštas vitražas, suskirstytas į kokį šimtą mažyčių keturkampių, daugiausia mėlynų, tartum išdėliota didžiulė kortų malka, panaši į tą, kuria buvo linksminamas Karolis VI; bet ar koks spindulys blykstelėjo, ar mano žvilgsnis, slysdamas čia gęstančiais, čia suliepsnojančiais stiklais, nešiojo judantį ir brangakmeniais žėrintį gaisrą,- vitražas po akimirkos virto mirguliuojančiu povo uodegos švytėjimu; paskui jis virpėjo ir bangavo lyg fantastinis ugnies lietus, lašantis iš tamsaus akmeninio skliauto, tekantis drėgnomis sienomis, ir atrodė, tarsi paskui tėvus, einančius su maldaknygėmis, aš būčiau įžengęs į kokią įmantriais stalaktitais raibuliuojančią olą; dar akimirka – ir nedideli rombiniai vitražai tapo neregėtai skaidrūs, nedūžtamai kieti lyg safyrai ant milžiniško pektoralo, tačiau už jų jautei trumputį saulės šypsnį, mielesnį nei visi tie turtai; jį taip pat nesunku buvo atpažinti žydroje ir švelnioje bangoje, kuri skalavo brangakmenius kaip ir ant gatvės grindinio ar ant šiaudų turgavietėjė; ir netgi pirmaisiais sekmadieniais, kai atvažiuodavome čia prieš Velykas ir kai žemė dar būdavo nuoga ir juoda, tas šypsnys guosdavo mane, išskleisdamas šį spindintį ir paauksuotą stiklinių neužmirštuolių kilimą, kaip skleisdavo jį kas pavasarį ir anais istoriniais šventojo Liudviko įpėdinių laikais.”, tada jau nebesu tikras, ar tikrai suvokiu, koks tas vitražas, anot Prousto, turi būti.

Tam tikrų priekaištų šiam romanui galima aptikti tiek ant knygos viršelio išspausdinto ispanų literatūros kritiko Gasseto žodžiuose, kurie sako, jog savam laikmečiui Proustas yra anachroniškas, tiek prancūzo Pierre Chartiero studijoje “Įvadas į didžiąsias romano teorijas”, kur teigiama, kad Prousto “Pasakotojas (o su juo ir skaitytojas) turi iš esmės atsidėti ilgam, sunkiam, nuviliančiam (ar teikiančiam džiaugsmo) visų ženklų: pasaulio, meilės, jausmų, meno – kurie yra “paslėpti” prarastajame laike, dešifravimui.”. Sutinku ir su Gasseto, ir su Chartiero nuomone, ir su tais, kurie teigia, jog Proustas yra ir bus labiau apkalbamas, analizuojamas, priešpastatomas, nei skaitomas, nes jo įtakos literatūrai neįmanoma nuneigti, tačiau nebūtina būti labiau prustiškam, nes tai jau būtų virš skaitytojo skaitymo malonumo ribų. Čia galima netgi iškelti diskusiją apie procesų – skaitymo ir teksto suvokimo skirtumus: skaitymas – tai lyg nuolatinis judėjimas į priekį, o teksto dešifravimas – lyg reguliarus stabčiojimas, bandant susivokti aplinkoje, siekiant nustatyti teksto stilių, formalizuoti ženklų sistemas, dėlioti į lentynėles pastebimus savitumus.

Gali atrodyti, jog “Prarasto laiko beieškant” teksto analizė turėtų teikti neišsemiamus klodus literatūrinių lobių, tačiau, man atrodo, jog Proustas pats tiek detalizavo ir išanalizavo aprašomus prisiminimus, jog pašaliniam asmeniui čia nebėra vietos trigrašiui įkišti, todėl kalbėti apie romano ar ciklo teksto prasmes yra labai sudėtinga ir net bergždžia. Matyt, todėl dauguma ir vengia tai daryti. Vengiu ir aš.

Vienok reikia pasakyti, jog Prousto tekstas yra kažkas originalaus. Net jeigu prieš tai jau esi skaitęs Woolf ar Faulknerį, iš keliolikos Prousto puslapių suvoki, kad tai yra tam tikras išsišokėlis, kuriuo nebūtina sekti, bet jį pažinti (lyg kokius bulvarinės Lady Gaga aprėdus) būtina, nes jo įtaka literatūros pasaulyje yra ir liks neginčijama.

Grįžtant prie fabulos dar reikia pasakyti, jog “Svano pusėje” nėra vien tik “sausainėlio žiaumojimas užgeriant arbatėle” – Proustas turi nuostabių, netgi pikantiškų scenų, kurioms, gaila, skiriama ne tiek daug vietos, kiek Svano meilės reikalams ar parko augmenijos aprašams. Eilutės apie naratoriaus draugą Bloką, atsiribojusį nuo fizinių aplinkybių, apie pro langą stebimą lesbietišką sceną, apie pasakotojo vaikystės meilę Žilbertai, apie Svano naktinius nuotykius po Odetės langais stumia knygos fabulą, kokia ji bebūtų, į priekį. Apie kai kuriuos įvykius “Svano pusėje” tik užsimenama ir neaišku, ar vėliau bus prie jų sugrįžtama, tačiau tokios užuominos ir nebaigti prisiminimų vingiai liko mano viduje, ir, kad ir kiek besikratyčiau prustiškos stilistkos, neina ištrinti noro suvokti pilną “Prarasto laiko” paveikslą. Lyg būčiau su kuo susilažinęs – įveiksiu ar ne. Bet lažybų nėra. Užtai yra manyje apsigyvenę kai kurie momentai, kurie savaip žavi manąją natūrą. Pavyzdžiui, nešvankokos eilės “Jei įsimyli kas pasturgalį kalės, gardžiau nė rožė tam nebekvepės”; salonų muzikos aprašai (uh, mokytis ir mokytis taip muziką perkelti į tekstą); dar – pokalbiai apie orą (tikrai svajoju įvaldyti tokį stilių ir tūlam piliečiui ar pilietei, prabilusiai apie termometro stulpelio parodymus užu lango, atrėžti maždaug taip: “Šįvakar labai gražus debesų violetas ir mėlis, ar ne, bičiuli? <…> Ypač tas mėlis – tai greičiau jau gėlių spalva negu oro; tai cinerarijos mėlis, danguje toks neįprastas. O tasai rausvas debesėlis – juk jis taip pat gėlių spalvos, gvazdiko ar hortenzijos? Tik prie Lamanšo, tarp Normandijos ir Bretanės, man teko matyti turtingesnę atmosferos augalijos karalystę. Tenai, prie Balbeko, kur tokios laukinės vietos, yra nedidukė žavingai jauki įlanka, ir saulėlydžiai joje, kaip ir visame Ožo krašte, raudoni ir auksiniai – niekuo neypatingi, nedaro įspūdžio, nos aš jų anaiptol nepeikiu; tačiau vakarais toje drėgnoje ir švelnioje atmosferoje akimirskniu išsiskleidžia puokštės dangaus gėlių, melsvų ir rausvų, su niekuo nepalyginamų ir nenuvystančių dažnai ištisas valandas. Kitos nubyra tuojau pat, ir dangus pasidaro tąsyk dar gražesnis – nuklotas daugybės pasklidusių žiedlapių, gelsvų it siera arba rausvų.“ Taip, tai buvo dalis dialogo apie orą. Ačiū už kantrybę, jei perskaitėte.

Tikiuosi neužkibsite ir už „Svano puslapiuose“ rastos frazės “gražios eilės yra tuo gražesnės, kuo mažiau turi prasmės”. Tokia logika sekant galima padaryti išvadą, jog “Prarastas laikas” stokoja grožio, nes turi per daug prasmių. Bet tai tik laikina skaitytojo būsena, kylanti iš per didaus, greit išvarginančio grožio, gausybės rago, kuris apsuka galvą ir liepia pirmiau suvirškinti vieną dozę, o tik po to leistis kitą. Nes, jeigu rysi Proustą be atvangos, sukaupsi daug prarasto laiko, kurio atrasti gali ir nebepavykti.

ps. Viliuosi, kad šis rašinėjimas nors kiek praskleidė Prousto kūrybos ypatumus ir jais daugiau naujų skaitytojų privilios, nei atbaidys.

—-

Informacija apie knygą: romanas, Marcel Proust; iš prancūzų kalbos vertė Aldona Merkytė. – 3-ioji laida. – Vilnius : Vaga, 2013. – 325, [2] p. – ISBN 978-5-415-02304-2

2 komentarai apie “MARCEL PROUST „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.