MARGARET ATWOOD „Liudijimai“

Margaret Atwood, praėjus trisdešimt penkeriems metams po „Tarnaitės pasakojimo“, sugrąžina skaitytojus į Gileadą. „Liudijimai“ (orig. The Testaments, 2019) peršoka penkiolika metų į priekį ir kelių, dar tolimesnėje ateityje rastų, rankraščių forma dėlioja tolimesnius Gileado įvykius. Skaitytojas gauna tris įvykių perspektyvas: Tetos Lidijos, sutiktos ir „Tarnaitės pasakojime“, Vado namuose augančios jaunos mergaitės Agnesės ir už Gileado sienų, Kanadoje, gyvenančios paauglės Deizės. Trys moteriški likimai nuspėjamai susilieja į vieną ir ženkliai prisideda prie Gileado žlugimo.

Kokios auksarankės tos moterys.

Visi trys rankraščiai turi savą privalumą beigi įdomumą. Teta Lidija prisimena ir pačią Gileado pradžią, kaip vieną dieną ginkluoti vyrai susėmė jas, įkalino, nužmogino, ištvėrusias išbandymus pavertė tarnaitėmis ir vyriškų užmačių vykdytojomis. Vienok  moterų kastų sistema sukūrė ir lygesnes už lygias Tetas, kurios turi teisę skaityti knygas ir rašyti, kurios primena pilkąsias kardinoles, tvarkos palaikytojas, lyg bene geserites iš Franko Herberto „Kopos“, leidžiančias visiems valdytojams manyti, kad jie patys priiminėja sprendimus, tačiau išties Tetos žaidžia savus sostų žaidimus, kuriems dažnai pasiduoda ir svarbiausi Gileado Vadai.

Tiktai mirusiems leidžiama statyti paminklus, bet aš įamžinta dar nenumirusi. Spėjau suakmenėti.

Mažosios Agnesės rankraščio istorija leidžia pažvelgti į Gileado supuvusį vidų iš augančios mergaitės perspektyvos. Ne bet kokios mergaitės, o bręstančios Vado namuose. Agnesė dalinasi jai į galvą brukamomis taisyklėmis mokykloje, namie, gatvėje, pasakoja apie Vado keičiamas žmonas, santykius su kitomis mergaitėmis, apie su siaubu nelauktą, bet visgi atėjusį tuoktuvių amžių, kada jai renka tinkamą vyrą, ir apie tą beviltišką sulig moteryste atslenkančią ateities tamsą.

Aš iki šiol dar nesisupau sūpynėmis. Vis dar svajoju.
Iš visų jėgų stengiausi išmokti matyti ir būti nematoma, girdėti ir būti negirdima.

Paskutinysis liudijimas nukelia skaitytoją į Kanadą, šalį besiribojančią su Gileadu. Ten gyvenanti šešiolikametė Deizė yra daug girdėjusi apie uždarąjį Gileadą, apie iš ten išvežtą Mažąją Nikolę, ne kartą gatvėse sutiko Perlų Mergeles, dalinančias lankstinukus ir viliojančias į saulėtą ir laimingą, pilną Dievo atleidimo šalį. Deizė pasakoja apie visai kitokį negu Tetos Lidijos ar Agnesės pasaulį – jos šalis demokratiška, su šiandien vakariečiui įprastu gyvenimu, kur daug erdvės asmens, moterų laisvėms, meilėms, protesto eitynėms. Tačiau ir šitame krašte veikia kerštinga Gileado šnipų ranka, kuri nutraukia ramų Deizės gyvenimą ir įvelia į bėgimo dėl savo gyvybės trilerį.

Jau niekada tenai nebegrįšiu – nei tenai, nei niekur kitur, kur anksčiau būdavau.

Nors Atwood suveda visas tris pasakojimo linijas į vieną, galima paburbėti, kad Deizės istorijoje kiek per daug išorinio veiksmo ir taip ji kiek iškrenta iš bendro knygos ritmo. „Liudijimai“ tęsia „Tarnaitės pasakojimo“ moterišką pasaulėvoką, tai leidžia įsijausti į Gileado moterų padėtį, tačiau be vyriškosios pusės dalis distopijos taip ir lieka šešėlyje – skaitytojas mažai sužino apie berniukų, vyrų kasdienybę, iš esmės romane susitinkame tik su Vadu ir su keliais sargybiniais. Kadangi Gileado istorija baigta, tai, matyt, jau ir nesusitiksime.

„Liudijimų“ stiprybė yra tas betarpiškas rankraščių autorių santykis su patiriama tikrove, į popierių suguldytos emocijos, jausmai, išgyvenimai veikia, persiduoda skaitytojui; veikėjų vidinis pasaulis, būsenos, minimos pasaulėvokos detalės sukrečia daug labiau negu herojų indėlis į gileadiškąją istoriją. Atwood meistriškai valdo žodį, dursto juos į taiklius, lakoniškus sakinius, kuriuose palyginimai, dialogai, aprašymai byra lyg poezija, citatos, dainų, maldų žodžiai. Visą tai puikiai lietuvių kalba perteikė vertėja Nijolė Regina Chijenienė, kuri vertė ir „Tarnaitės pasakojimą“, tad abi knygos turi tapačią atmosferą ir kalbos skambesį.

Deja, negaliu nieko gero pasakyti apie „Baltas lankas“, kurios išleido knygą taip, kad ji skaitytųsi labai sparčiai. Vien dėl tokio leidimo skaitymo procese pyktis iš literatūrinės istorijos vis persikeldavo į realybę. Norėjosi už kiekvieną tuščią knygos puslapį prie sienos pastatyti atsakingą leidyklos gudročių ir šmaukštelti vytele per minkštąją. Paskaičiuokime, protingieji kurmiai, kad ir apytiksliai: tuščias puslapis po dalies pavadinimo, tuščias puslapis prieš kiekvieną dalį, tų dalių 27-ios, netrūksta tuštumo ir kiekvieno skyriaus pabaigoje, tai net grubiai skaičiuojant turime knygoje 55 baltus puslapius. Nesinori to baltumo dauginti dar iš tiražo skaičiaus ir galvoti, kiek kitų knygų iš tokio popieriaus švaistymo galėjo būti išleista. Pikta neišpasakytai.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.