MARGUERITE DURAS „Užtvara nuo vandenyno”

Praėjusiais metais  Marguerite Duras (1914-1996) šventė gimimo šimtmetį, kuris įtrauktas į UNESCO atmintinų sukakčių sąrašą. Ta proga ir nusprendžiau pabandyti šviežiai išleistą, iš prancūzų kalbos mylimos vertėjos Violetos Tauragienės verstą romaną „Užtvara nuo vandenyno”. Nors Duras šį pirmąjį savo autobiografinį romaną parašė dar būdama septyniolikos metų, jis tik per plauką negavo Gonkūrų premijos, kurią rašytoja vis dėlto užsitarnavo vėliau, už kitą, bene garsiausią savo kūrinį – „Meilužis”.

Romano „Užtvara nuo vandenyno” veiksmas vyksta jūros pakrantėje įsikūrusiose ryžių plantacijose. Autorės alter ego, jauna mergina Suzana, pasakoja apie savo paauglystę Indokinijoje 1920 metais, kur gyveno su mama ir vyresniuoju broliu Žozefu.

Suzanos tėvai emigravo į Indokiniją 1899 metais, pavilioti vyriausybės pažadų lengvai praturtėti. Tėvas mirė netrukus po Suzanos gimimo, o motina išsinuomavusi žemės bando ūkininkauti, bet jai nesiseka: žemę nuolat apsemia jūra, už skolintus pinigus pastatyta užtvara neatlaiko jau pirmojo potvynio, tačiau mama nepraranda vilties.  Kreditoriai vis neduoda šeimai ramybės, tad motina kuria planus, kaip surasti dukrai turtingą vyrą, kuris juos visus išgelbėtų iš daug metų užsitęsusio vargo ir skurdo. Jos svajonė ima artėti prie tikslo, kai vieną dieną Suzaną įsimyli turtingo kolonisto sūnus, ponas Džo.

Gyvenimas kaime gan nuobodokas, Žozefas medžioja, o laisvu laiku klausosi savo kelių mylimų plokštelių: „Kai neturi moterų, kai negali nueiti į kiną, kai išvis nieko neturi, su patefonu nors ne taip šlykštu”, – sako Žozefas. Suzana leidžia dienas prie tilto, stebėdama upėje besiturškiančius vaikus ir pravažiuojančius automobilius, tikėdamasi, kad vieną dieną sustos koks žavus medžiotojas ir išsiveš ją iš šitos ašarų pakalnės.  Suzana ir Jozefas nesiliauja ieškoti būdų, kaip ištrūkti iš tamsios kaimo kasdienybės į kitokį pasaulį. Kartais šie nuvyksta į miestą, lankosi kino teatruose, stebi gyvenimą ir svajoja apie tą laiką, kai išsilaisvins iš motinos. Tose vietose jie randa paguodą, viltį, tik užgesus šviesoms kino salėje, tamsioje oazėje, jie nusiplauna visą priskretusį paauglystės purvą.

„Prisižiūrėjusi tiek filmų, tiek įsimylėjusių porų, tiek išsiskyrimų, tiek glamonių ir paskutinių bučinių, tiek išeičių, tokią gausybę nulemtų dalykų, tiek žiaurių, žinoma, bet neišvengiamų, fatališkų išsiskyrimų, atsisakymų, Siuzana jau iš tikrųjų norėjo palikti motiną”

Siuzanos portretas piešiamas jaunatviškomis spalvomis, bet su tvirtu charakteriu. Ji supranta, kad, jei reikės, turės paklusti savo motinai ir gelbėti šeimą nuo skurdo, tačiau visai nedega troškimu tapti turtingo pono žavingu niekučiu. Į visus gerbėjų „kadrinimus” atsako absoliučiu abejingumu, jų erzinimu ar net niekinimu. Septyniolikmetė vis nepraranda vilties patirti tikrą meilę, nors ir su paprastesniu vaikinu, bet mylimu. Meilė, šiame M. Duras romane, suprantama kaip išsigelbėjimas nuo betikslio gyvenimo rutinos, ilgesingas laukimas..

Pirmoji romano pusė orientuota į šeimos istoriją su ponu Džo, antrojoje pusėje Duras praplečia kūrinio viziją, įtraukia ir aprašus apie vietinius gyventojus, jų kasdienybę, ligas, neteisybę, su kuria kasdien susiduria vargingiausia visuomenės klasė. Toks fabulos pakreipimas turi šiokio tokio niūraus nihilistinio atspalvio. Įtempta šeimos drama pasipildo ir karčiu kaltinimu kolonializmui. Duras iš tiesų gyveno Saigone (dabar Ho Chi Minh City), tad gerai pažįsta ir įtikinamai perteikia aplinkinėse vietovėse tais lakais vyravusią atmosferą. Apskritai, rašytoja dažnai tapatina save ir savo kūrinius taip, kad sunku suvokti, kur jos biografija, o kur prasimanymas.

Lyginant šiuos du autobiografinius M. Diuras kūrinius „Užtvara nuo vandenyno” ir „Meilužis”, galima pastebėti kaip per tam tikrą laiką keičiasi ne tik pačios autorės santykis su savo praeitimi, bet ir jos rašymo stilius, struktūra, kuri kinta nuo linijinės į labiau psichologinę, kreipiant daugiau dėmesio ne įvykių aprašymams, o herojų vidinio pasaulio ir išgyvenimų atskleidimui.

Ankstyvoji M. Duras knyga „Užtvara nuo vandenyno” visumoje nėra bloga, tačiau, sakyčiau, ji labiau rekomenduotina ne siekiantiems susipažinti su geriausia Duras kūryba, o norintiems geriau pažinti rašytojos kūrybinį kelią.

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “MARGUERITE DURAS „Užtvara nuo vandenyno”

  1. „Meilužį” ir „Užtvarą nuo vandenyno” sodinčiau ant vieno suolo- abi knygos man labai patiko ir kažin, ar rasčiau tarp jų kokių nors kiekybinių skirtumų. Ir „Vicekonsulą” dar skaičiau. Ir man labai patinka po M. Duras kūrinius migruojantis isteriškos, valdingos ir labai ryškios motinos tipas.:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.