MARKAS PALUBENKA ‎– Puzzleman [2015]

folderDžiaugiausi Marko EP  , kur „Apolonas”, „Lipam Lipam” ir „Miesto betonas” leido tikėtis viso lietuviško albumo, nors ir su keistais tekstais apie keistus dalykus. Bet tai nestebino, nes pats Markas ant scenos atrodo keistai, gaivališkai, ateiviškai, lyg tikras Menininkas. Deja, tas atlikėjo originalumas dingsta, kai Markas nestovi klausytojui prieš akis. Tad Marko sprendimas albume „Puzzleman” grįžti prie angliškų tekstų mane tikrai nuvylė.

Po pirmųjų albumo perklausų piktinausi, jog mūsų dainorėliai negeba suraityti tekstų lietuvių kalba ir norėjau skelti iš peties, jog dar vieno angliakalbiško Thom Yorke-Antony Hegarty hibrido pasauliui nereikia, bet pamažu tas pyktis nuslūgo ir „Puzzleman” tapo visai maloniu fonu ausiai. Nors tas angliškas tekstas vis tiek prabėga paviršiumi ir nieko nepalieka, nieko įsimintino nepasako ir visumą skandina panašios (elektroninės vokalinės indie pop/rock) muzikos vandenyne.

„Puzzleman” grynumo, vientisumo, lengvumo ir teatrališkumo gali pavydėti ne vienas lietuvaitis. Įrašas turi įdomių aranžuočių, daugiasluoksnę melodiją ir nestatiškas vokalines partijas – tiesiog jaučiasi, jog tai išbrandintas, išjaustas rūšinis produktas, skirtas labiau intelektualią muziką mėgstančiai ausiai. Tačiau tuo pačiu „Puzzleman” stokoja kažkokių stipresnių išsišokimų, kabinančių priedainių, kuriems norėtųsi pritarti, takelių, kuriuos galima būtų vadinti topais ir norėtųsi sukti be perstojo. Į tokius pretenduoja nebent „¡el Silente!”, kuriame tas tararararariup iš karto įstringa smegenyse ir iškyla lyg kalnas virš viso albumo lygumų. Tačiau iškyla tik tas tararararariup, o ne kiti to takelio žodžiai. Kiti albumo kūriniai panašiai – net po keliolikos perklausų paliko lyg sėdintį prie to paties puzlio – dėliok kaip nori, vis tiek iš tų pačių detalių gausi tą patį gražų, menišką paveikslėlį, kuris kas kart tampa nuobodesnis.

Įdomu, kaip Marko puzlis susidėliojo kitiems.

fb-share-icon

4 komentarai apie “MARKAS PALUBENKA ‎– Puzzleman [2015]

  1. Maloniai nustebino, kad yra jau Spotify.
    Gal čia tik man tas jau ‘firminis’ Palubenkos dainose tiksintis ritmas pabodo.Kažkaip suvienodina visus kūrinius.
    Sutinku, kad kai angliškai dainuoja, tai pasidaro nebe taip įdomu. Lietuviški tekstai labiau pagauna ausį.
    Man kaip tik jo tas iš pradžių sudominęs’Beirutiškas’ vokalas, dabar jau pilkokas ir vienodas. Gal kad dainavimo diapazonas toks kaip plaukiantis vandens paviršiumi.
    Manau, kad gal čia tik dėl to, kad įrašas, tikiu, kad gyvai skambėtų daug gyvybingiau (nesu jo girdėjusi gyvai). Čia gal vienas iš tų atvejų, kai reikia klausyti tik gyvai, arba paklausius koncerte, galima jau klausant įrašo gyventi koncerto emocijomis.

  2. prisidedu prie žodžių „prabėga paviršiumi, nieko nepalieka, nieko įsimintino nepasako”, bet visgi turbūt svarbiausia, kad jo muzika yra „maloniu fonu ausiai”. kartais to ir užtenka.

  3. Taip, tikrai. Gyvas pasirodymas su trim pučiamaisiais, keturiais styginiais ir dviem back-vokalais – žymiai stipriau už įrašą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.