MARMON LESLIE SILKO “Ceremonija”

Paskutiniu metu vis dažniau galima girdėti ne tik užsienio rašytojų, bet ir mūsų vertėjų balsus. Norėčiau tikėti, kad greit ir pas mus išauš tokia diena, kai šalia rašytojo ant knygos viršelio puikuosis ir vertėjo pavardė. Bent man tai labai palengvintų verstinių knygų pasirinkimą. Jau turiu kelias vertėjų pavardes, kurios man svarbesnės už rašytojų. Iš dalies dėl to, kad vertimo kokybė bus garantuota, iš dalies ir dėl to, kad bet kokio šlamšto nesiima versti.

To mažo mano vertėjų būrio priekyje žygiuoja Violeta Tauragienė. Jau ne kartą garsiai esu pareiškęs, kad anksčiau ar vėliau perskaitysiu visus jos vertimus: pradedant dar neliestomis A. Camus „Užrašų knygelės“, baigiant I. Calvino „Nematomi miestai“ ir M. Yourcenar „Filosofinis akmuo“ bei dar krūvele, kurios nedetalizuosiu. Pradžia jau padaryta: į perskaitytųjų lentyną atgulė S. Beckett‘o trilogija, V. Woolf „Ponia Delovėj“, P. Duncker „Haliucinuojantis Foucault“, W. Faulkner „Triukšmas ir įniršis“, J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ ir abu lietuviškai pasirodę Cormac McCarthy romanai: „Laukinių arklių pakerėti“ ir „Kelias“.

Taigi, po kiek ilgokos įžangos – įspūdžiai apie paskutinį skaitytą Tauragienės vertimą, kuris dėl menkų atgarsių žiniasklaidoje, vos neprasprūdo pro mano akis. Kalbu apie 2009-ais lietuviškai išleistą Marmon Leslie Silko romaną „Ceremonija“ (Ceremony).

M. L. Silko (g. 1948) – JAV rašytoja, kurios gyslomis teka dalis indėniško kraujo, didžiausio dėmesio sulaukė 1977 m., kai buvo išspausdintas minėtas romanas. Ugnį pakurstė Lagūnos pueble, kuriam priklausė ir Silko, gyvenančios kitos rašytojos Paula Gunn Allen pareiškimas, kad Silko, nusižengdama genties papročiams romane atskleidė indėnų paslaptis.

Knygą galima apibūdinti taip: „apie indėnus suaugusiems“ arba „indėnai Amerikoje šiandien“. Čia Old Shatterhandas nelaksto po prerijas mojuodamas tomahauku, nevyksta genčių kovos, nerūkomas kalumetas, nelupami skalpai. Visa tai jau tapę indėniška-amerikoniška istorija, kurią šiandien mes daugiau įsivaizduojame nuotykingų įvykių fone, o ne rimtų kultūrinių, politinių, socialinių konfliktų verpete.

Silko „Ceremonijoje“ aprašo kiek naujesnę istoriją. Labiau pažįstamą ir europiečiams, ir dar gyviems amerikiečiams. Tajo per Antrąjį pasaulinį karą, bekovojant JAV pusėje, pateko į japonų nelaisvę. Po to sekė grįžimas,- tiesiai į veteranų ligoninę, kur labiau reikėjo gydyti sielą nei kūną, ir tik po to seka kelionė į gimtąjį Lagūnos pueblą, kuriame ne ką smagiau. Šventoje indėnams žemėje iškasta šachta, seni pažįstami ir namai pasikeitę, „ugninis vanduo“ vis giliau leidžia šaknis į indėniškąsias galvas, o blogiausia, kad Tajo – mišrūnas, indėnės ir baltaodžio vaikas, todėl niekinamas tiek raudonodžių, tiek atgrasus baltiesiems.

Karas leido indėnams kurį laiką pabūti lygiais su baltaodžiais, tikrais Amerikos piliečiais („Taigi kartą gyveno tokie indėnai. Jie apsivilko uniformas, nusikirpo plaukus. Išėjo į didį karą. <…> Ir tie indėnai krušo baltaodes <…> Jie buvo generolo Makartūro vyrukai <…> Jie gavo tuos pačius medalius už drąsą, tą pačią vėliavą virš karsto. <…> Jie buvo gerbiami“). Bet „karas baigėsi, uniformai atėjo galas“. Viskas grįžo į senas vėžes: parduotuvėje indėnus aptarnauja paskutinius, pardavėja duodama grąžą žiūri, kad tik neprisiliestų indėno rankos, už rezervacijos ribų juos išnaudoja darbdaviai. O indėnai sėdi baruose, laka alų, lėbauja ir prunkščia dalindamiesi praeito gyvenimo linksmybėmis. Tajo, nors ir pats nevengia pilti alų į gerklę, bet dažniau sėdi žiūrėdamas į vieną tašką, „kad prastumtų laiką, kad laikas kaip nors baigtųsi“, jis verkia, pyksta, serga, nes mato daugiau už tikruosius, grynakraujus. O bandymas atverti bičiuliams akis virsta kivirčais, užgauliojimais dėl jo motinos ir psichinės būsenos. Tajo ieško sielos ramybės, kol galop ryžtasi indėniškai ceremonijai…

Silko rašo iš širdies. Akivaizdu, kad raidėse išlietos širdies žaizdos, o ne pramanyta, pritempta istorija. Tai persiduoda skaitytojui. Istorija emociškai labai paveik. Vietomis gerkle kilo gumulas, vietomis pyktis ir gėda dėl savo baltaodiškumo, dėl bejėgiškumo pakeisti istoriją.

Ne tik siužetas, bet ir žodynas, besikeičiančios pasakojimo perspektyvos , vidiniai monologai „subalansuoti“ vyresniam skaitytojui. Tekstas turtingas, proza persipina su poezija. Mitologiniai motyvai aprašomą laikmetį įsupa į mistišką apklotą, kuriame indėnų legendos ir seni pasakojimai puikiai papildo gyvus veikėjų charakterius, mintis, vizijas.

Aktuali knyga, kurioje keliamos problemos, matyt, kartosis iš kartos į kartą, nes ir autorė knygos pabaigoje išmintingos senolės lūpomis sako: „Man atrodo, kad jau esu girdėjusi tas istorijas anksčiau… vienintelis skirtumas – vardai kitaip skambėjo.“

*****

Informacija apie knygą: Marmon Leslie Silko „Ceremonija“, romanas, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.- 288 p.

fb-share-icon

4 komentarai apie “MARMON LESLIE SILKO “Ceremonija”

  1. Labai sudomino. Dėl vertėjų, tai dar viena puiki to amato atstovė – Rasa Drazdauskienė. Paskutinis skaitytas jos vertimas – „Kaligrafas“ – buvo nuostabus.

    1. Drazdauskienė irgi gera, tik jos hm pasirenkamos/gaunamos versti knygos dažnai kiek nutolusios nuo mano mėgiamo žanro. bet jei rinktis kokį detektyvą laisvalaikiui, tai tikrai pirmoje vietoje būtų ji.

  2. Žinau tokią vertėją – tai Jurgita Dimšienė (dimjurgita@hotmail.com) Ji verčia poeziją. Iš lietuvių kalbos į anglų. Poetas Danielius Adomaitis labai džiaugėsi jos vertimais, sakė, kad ši vertėja idealiai perteikia nuotaikas, spalvas, idėjas.

    Šiuo metu kažkuri leidykla užsakė romano vertimą. Ir tikrai nepasigalės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.