MAROKO ISTORIJOS / Razzia (2017, rež. Nabil Ayouch)

Kino kūrėjo Nabilo Ayoucho santykis su Maroku yra gana dviprasmiškas. Vienus jo filmus Marokas siūlo Oskarų apdovanojimams, o kitus net uždraudžia rodyti. Ta draudžiamoji Maroko valdininkų reakcija Nabilui, matyt, užgavo kažkurias kūrėjo stygas, nes naujausiuoju savo filmu „Maroko istorijos” (Razzia) jis vėl perkelia į ekraną ne pačias gražiausias marokietiškas istorijas.

Gimęs Prancūzijoje, bet ilgą laiką gyvenęs Maroke, Nabilas gerai pažįsta šios šalies skaudulius ir temas, kurios aktualios šiandienos marokiečiams. Tą fasadinį ir tikrąjį gyvenimą tikrai nesunku patirti gerą savaitę pakeliavus po šią nuostabią šalį – tai padaryti tikrai visiems rekomenduoju, nes tai nėra brangu, o kultūrinių skirtybių sukeltų įspūdžių tikrai netrūks ilgam. Maroke europinio vakarietiškumo siekiamybė jau giliai įleidusi šaknis vietinių galvose ir ten nieko nestebina nei narkomanija (asmeninė patirtis tokia, kad Marakeše kanapių nusipirkti lengviau, negu kojinių), nei alkoholio, kurio šiaip parduotuvėje nenusipirksi, vartojimas riaduose, nei moterų siekis ištrūkti iš musulmoniškų suvaržymų. Marokiečių elgesys jau seniai atitrūkęs nuo morališkai pasenusių religinių ir kultūrinių taisyklių – būtent tą Ayouchas rodo tiek savo filme apie Marakešo prostitutes „Much Loved” (2015), tiek „Maroko istorijose”.

„Maroko istorijų” pavadinimas šiam filmui visai tinka, nors orginalusis „razzia” etimologine prasme reiškia reidą, maištą, išlikimą, apsuptį. Filmas pasakoja kelias skirtingas istorijas, kurių kiekviena turi savitą maišto temą. Vienas herojus nuošaliame kaimelyje kalnuose bando pasipriešinti priverstiniam reikalavimui mokyklose naudoti tik arabų kalbą, kitas – gėjus, užsidėjęs ausines su Queen muzika, bando homofobiškai visuomenei parodyti, kad seksualinė pakraipa neįtakoja žmogaus talentų; viena moteris netelpa savame kailyje dėl aplinkinių reakcijos į jos moteriškumą; paauglė, paveikta aplinkinių gyvenimo, desperatiškai siekia rasti savo vietą pasaulyje; žydas, restorano savininkas, su baime ir viltimi žiūri į miesto gatves apėmusias demonstracijas. Tokia marokietiška nūdiena, kamuojanti Kasablankos gatves, kuriose dar gyvas mitas su posakiu iš Curtizo „Kasablankos” Play it again, Sam. Tą romantišką meilės iliuziją vienas „Maroko istorijų” veikėjas sugriauna, „Kasablankos” veikėjų dialogų cituotojui atverdamas akis faktu, jog nei viena amerikietiškojo filmo, išgarsinusio miestą, scena nebuvo tame mieste nufilmuota. Taip režisierius lyg sako, kad nereikia gyventi dirbtinomis iliuzijomis – verčiau gyventi skaudžiau, bet su tiesa.

Penkios istorijos filmo pabaigoje susijungia į vieną, bet tai ne „Babelis” ar „Magnolija” – „Maroko istorijų” surišimas labiau atmosferinis,  tematinis, nei siužetinis. Žinoma, galėjo visi skirtingų istorijų veikėjai įsilieti į vieną riaušininkų minią, bet gerai, kad Ayouchas nenuėjo tokiu primityviu keliu.

Taigi, turime penkias skirtingas situacijas, apjungtas Maroko ir Kasablankos dvasios: vienos jų įsminga į širdį labiau, kitos – mažiau.

Iš bendro konteksto kiek iškrenta mokytojo linija, nes šis pasakojimas vyksta ne mieste ir keliasdešimt metų iki Kasablankos įvykių, be to panoraminiai akmenunoti vaizdai ir ritmas priminė kiek mediatyvų iranišką Abbaso Kiarostamio stilių, kuris nederėjo prie kitų šiuolaikiškų istorijų. Ne, ši istorija nėra silpna ir nepaveiki, tik liko nesuprasta jos vieta viso filmo kontekste.

O viena stipriausių ir neabejotinai visus paveiksianti yra istorija apie Salimą, ištekėjusią moterį, pasimetusią savo jausmuose ir gyvenime, kuris neleidžia jai būti savimi, tokia, kokia nori – šokančia visų kūnu, vilkinčia kokias nori sukneles, rodančią savo tobulas kojas ir mylinčia, ką ir kada nori. Salimą suvaidino filmo bendrascenaristė Maryam Touzani, kurios išvaizda primena Monica Bellucci, Ir ji šiam vaidmeniui tinka kaip niekas kitas, toks jausmas, kad Touzani tikrai yra pati išgyvenusi vaidinamą rolę. Jai patikėta ir finalinė, viena stipriausių filmo scenų, kai Salima prie vandenyno nusimeta viršutinius rūbus, atsiduoda saulei ir eina į vandenį. Tuose kadruose, kuriuose tik ji ir paplūdimys, atrodo, nieko nevyksta, negirdime jokio dialogo ar užkadrinio balso, bet iš tiesų ši scena sako tiek daug, kad vienu sakiniu neišreikši. O ir išvadas pasidarys kiekvienas kitokias.

Ne mažiau stipri ir aktuali paauglės Inesos istorija. Tiesa, ji ir labiausiai provokuojanti kultūrinėmis ir socialinėmis potekstėmis, kurias skirtingų kultūrų žiūrovas priims skirtingai. Pavyzdžiui, Inesos musulmoniška malda su šone įjungtu televizoriumi, per kurį rodomas nešvankokas vaizdo klipas, tikrai bus įvertintas kontroversiškai: vakarietis gal net neatkreips dėmesio ar tik šyptels iš tokios karikatūriškos scenos, o tradicijų besilaikantis marokietis ne juokais perpyks ir pasmerks.

Likusios dvi istorijos nėra tokios paveikios. Viena vertus, žinutė su ausinėse skambančia „I want to break free” yra labiau negu aiški, tačiau homofobijos ir antisemitizmo temos praplaukia paviršiumi, nepaliečia, personažai nepriverčia susitapatinti ir pajausti personažų deklaruojamų išgyvenimų.

„Maroko istorijos” gražios akiai, skambios ausiai, su puikia vaidyba, tinkamai parinktais aktoriais, rimtu turiniu. O Nabilas Ayouchas jau seniai įrodė, kad moka kurti dramatiškai jautrų ir aktualų kiną. Jo „Ali Zaoua” (2000) tikrai patektų į asmeninį geriausiųjų šimtuką. Dėmesio vertas ir jo filmas „Much Loved” (2015) (kurio aktorė Loubna Abidar už prostitutės vaidmenį buvo žiauriai sumušta) – jį dar galite pamatyti per Netflix. Tikėtina, kad ir kiti Ayoucho filmai yra ne prasti, tačiau su šio kūrėjo kita kūryba nepavyko susipažinti nei legaliais, nei nelegaliais keliais. Lieka vienintelis variantas – pirkti internetu DVD ir ieškoti kas dar turi tokį formatą palaikantį grotuvą.

Taigi, kiekvienas kinomanas turėtų būtinai pasinaudoti proga pamatyti „Maroko istorijas”, laimėjusias šių metų „Scope 100“ projektą, dideliame kino teatro ekrane, nes tikėtina, jog vėliau gali progų nebebūti.

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “MAROKO ISTORIJOS / Razzia (2017, rež. Nabil Ayouch)

  1. Taip, pabaiga, istorijų apjungimas – ne stebuklas, bet visas filmas – atgaiva sielai. Noriu vėl į Maroką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.