Maxence Cyrin mano buvo atrastas Spotify lobynuose, ilgai klausytas net nesigilinant nei ką konkrečiai groja, nei kuo vardu atlikėjas. Ausiai malonios jo perdirbtos žinomų kūrinių aranžuotės nepastebimai praplaukdavo kambaryje, kol galiausiai įsiminiau pavardę ir grojaraštyje Maxence Cyrin pradėjo suktis dažniau. Todėl buvo itin maloni staigmena, kai paskelbė šį fortepijono klavišų muzikos koncertą Kongresų rūmuose pačioje pavasario užuomazgų pradžioje.

Pats Maxence Cyrin koncerto metu pripažino, kad jis specializuojasi žinomų atlikėjų dainų aranžuotėse. Tai nėra paslaptis – ko gero labiausiai visų žinoma ir nuklausyta yra The Pixies „Where is my mind”, taip pat gerai atpažįstami grupės Nirvana gabalo „Lithium” sąskambiai (abu girdėjome koncerto metu). Yra ir daugiau, nevardinsiu, nes tie, kas Maxence esate klausę ir taip puikiai žinot, o kas neklausę – paklausykit ir pažaiskit „Atspėk dainą” žaidimą – visai smagu.

Kartais pasinėręs į palengva dėstomus arpeggio galima imti ir užsimiršti, kad čia skamba žinomi kūriniai. Jie įgauna savitus atspalvius, tarsi permalami per fortepijono stygų, plaktukėlių ir klavišų mechanizmą, tad tokiu būdu susiformuoja kitoniškas pirmojo kūrinio šešėlis, bei nusklendžia per koncertų salę.

Toks koncertas ir buvo – gryna iš Steinway & Sons, stovėjusio ant scenos, pabirusi muzika. Girdėjome kūrinius iš trijų albumų (pataisykit, jei klystu, nes rašau iš atminties, be skambėjusių kūrinių sąrašo) „Novö Piano”, „Novö Piano 2” ir „Solo Piano”. Vienas po kito, palengva nuskambėjo „Clubbed to Death”, „Only tonight we could sleep”, „Dream over the bridge”, „China Club”, „Velours poussière”.

Tąvakar Kongresuose besiklausydama virš salės sklendžiančių melodijų, mintimis projektavau, kaip būtų įdomiau, jei šalia jo šoktų kokį šiuolaikinį išraiškos šokį bent vienas šokėjas (o dar geriau keli). Tai duotų svorio ir gelmės visam vakarui. Galim prisiminti, kad Maxence Cyrin muzika skamba mados namų pristatymų metu, modeliams žingsniuojant podiumu. Ir ką tai sako – ogi jo muzika labai stipriai linksta į foninės muzikos pusę. Tai jokiu būdu nera nei blogai nei gerai, tiesiog fortepijono bent jau aš esu atsiklausius iki mėnulio ir atgal, tad visada turi būti kažkas tokio, kad padarytų įspūdį. Šįkart jo kokybiška muzika atvedė į koncertą, tačiau atlikimas neprivertė muzikos skraidyti, ji tiesiog ten ir liko, tam Spotify grojaraštyje.

Žinoma, galima pradėti svarstyti, ar jau mes tokie išpuikę, nuolatinėje išmaniųjų ekranų apsupty, be paliovos dirginami informacijos triukšmo nesugebame būti sudominti vieno fortepijono. Tačiau šįkart čia ne tas atvejis. Mano manymu, pats atlikėjas tiesiog neturėjo, ar būtent to vakaro metu neatskleidė savo gelmės. Tai ypač jautėsi koncerto pradžioje, nes tik vėliau, į pabaigą, kai buvo sugrotas jo pačio pristatytas ir mėgstamas (nes melancholiškas) „Le courage des oiseaux”, tada Maxence Cyrin atsivėrė šiek tiek daugiau. Bet juk vakaras ne guminis, jau ėmė ir atėjo pabaiga. Bisui suskambėjo „It was a very good night”, kuris simboliškai vainikavo koncertą.

Beje, ar tik man vienai pasirodė keista, kad fortepijonas koncertų salėje buvo įgarsintas? Taip, tokiu būdu matyt užmanyta tolygiau paskirstyti garsą, bet ir pavojinga, nes garso operatorius turėjo būti ypatingai atidus. Man, sėdėjusiai ties viduriu, įgarsinimas buvo geras, tačiau girdėjau atsiliepimų, kad dešinėje pusėje, viena garso kolonėlė skleidė ne tokius garsus, kokius turėtų. Galiu tik pasidžiaugti, kad sėdėjau viduryje ir man įgarsinimo nesklandumai koncerto nesudrumstė.

Taigi, vakaras su Maxence Cyrin buvo pozityvus, tačiau tie, kas praleidote, manau tokį patį gerumą galite sėkmingai susikurti ir namie, su gera muzikos aparatūra, imti ir paskandinti kambarį fortepijono klavišų nirvanoje.