Mėnuo Juodaragis 2008: Muzika ir burtai @ Zaraso sala.

Vienuoliktus metus skaičiuojantis baltiškos/pagoniškos muzikos ir kultūros festivalis „Mėnuo Juodaragis“ šiemet kerėjo muzika.

Gal ir nekeista, tačiau jau daugelį metų nuo baltiškos idėjos nenukrypstantis festivalis ir vėl išliko nuoseklus, sąžiningas sau, atidavė duoklę įvairios muzikos mėgėjams, nesiblaškė ieškodamas naujovių, patrauklumo, etc. Ir gerai. Nes iš tiesų smagu žinoti, kur važiuoji. Žinoti, kad ne tik išgirsi šį bei tą įdomaus, bet, svarbiausia, susitiksi daug gerų žmonių, kuriems nereikia triukų, pokštų, x hektarų užimančių skalbyklų ar įvairių šalių virtuvės. Bent jau tol, kol vyks Menuo Juodaragis.

Prieš važiuodama prisiminiau ankstesnius festivalius, iš kurių dažniausiai likdavo po vieną atlikėją, kuris tuosyk sužavėjo. Kadais, kai renginys vyko Sudeikiuose, muzikinius įpročius sujaukė Zpoan Vtenz, kitą kartą pralinksmino latvių metalistai Sky Forger, vėliau – Romowe Rikoito. Dar kitais metais atsimenu tryptines su DJAndroid (tada gal dar ne shranz) muzika. Paskui buvo didelė muzikinių prisiminimų pauzė, nors festivaliuose dalyvavau, tačiau kažko jiems (ar man) trūko. Iki pernykščių metų, po kurių gerųjų patyrimų prisiminimuose liko iš tiesų linksmas, charizmatiškas, atviras ir tt tt – Allerseelen vedlys.

Festivalio pradžią ir eigą kur kas plačiau galima atsekti oficialiame tinklalapyje (www.mjr.lt), na, o apie šių metų muziką ir burtus drįstu pasakyti tai…

Penktadienis. Kadangi krepšinis, visgi, buvo truputį svarbiau, į festivalio pradžią vėlavome. Jis, beje, ir prasidėjo vėliau, tačiau folkrokiškas Pievas tik vos girdėjome, kol statėme palapinę. Smagu, kad tądien didžiausia dalis veiksmo vyko tik vienoje, Pušyno, scenoje – nereikėjo bastytis ir blaškytis, ir buvo galima ramiai mėgautis muzikos atlikimu. Baltarusų ESSA, deja, taip pat negirdėjau, na o lietuviai metalistai Andaja kaip ir pernai, nenustebino – kaži koks vidutiniškas atlikimas, keistas garsas. Na, bet fanų buvo. O po jų buvo Aistė Smilgevičiūtė ir Skylė, kurie skambėjo tikrai maloniai, „Povandeninės kronikos“ gyvai susiklausė žymiai geriau nei įrašas. Buvo labai žalia ir linksma, nors tokio itin didelio įspūdžio nepaliko. Vienaip ar kitaip, atrodo, kad ties šia grupe festivalis įsibėgėjo. Po Skylės grojo rusai Theodor Bastard, kurie iš pradžių atrodė kaip Dead Can Dance, bet paskui taip įsismagino, kad buvo į nieką nepanašūs, tik labai energingi (ypač pašėlęs gitaristas, kuris visą laiką taip nuoširdžiai šypsojosi ir trypė taip, kad sėdėti tiesiog buvo neįmanoma). Vilkduja šiame renginyje buvo kitokia, šansoniška ar dar kokia, bet iš tiesų labai gerai klausėsi (šokti jau nepavyko), ir, mano manymu, pristatė naują hitą undergroundo padangėje – cik cik ciksi pelės. Po jų buvo uteniškiai Žvaigždumėnija, kurie gal buvo lyriški, melodingi, tačiau lyg per tylūs, lyg per kuklūs, o gal ne taip įgarsinti (gaila buvo, kad matai žmogų armonika grojantį, o nesigirdi jos). Girnų giesmės ir po jo Donis su programa Švilpiai po truputį lydėjo link miego. Be to, kad buvo malonu ausiai ir šalta baisiai, nebėra ir ką pasakyti. Jau aplink pusę penkių ryto, einant link miego buvo aptikta Dj Neofolk diskoteka, kuri buvo itin linksma. Būrelis gerai nusiteikusių ir gana energingų „festivalininkų“ trypė pagal Roma Amor, Death in June ir dar daugelį kitų neofolkiškų atlikėjų. Taip man baigėsi penktadienis.

Šeštadienį turėjo būti visko daug, bet po praėjusių koncertų jėgų užteko tik Atalyjai, kuri, man atrodo, buvo tokia kaip visada folkrokiškai. Buvę black metal atstovai Obtest vienų džiaugsmui, kitų liūdesiui nusprendė skambėti heavy metal ir man tai patiko daug labiau (beje, metalisto, kurio tokia gera dikcija dar reiktų paieškoti). Vėliau buvo Andrius Mamontovas, kuris sutraukė bene visus festivalio dalyvius – buvo tikrai šaunu, linksma, energinga ir taip tolyn link to, kas yra tikrai profesionalu ir dargi nostalgiška. Italai Spiritual Front truputį nuvylė – mano asmeninės viltys buvo žymiai didesnės, tačiau gražūs pasipuošę vyrukai gražiai ir lyriškai padainavo apie viską ir dar apie tai, kad Jėzus gimė Las Vegase, o paskui ir Lietuvoj. Italas Sieben (grupės Sol Invictus smuikininkas) kerėjo savo sugebėjimais mindyt pedalus tada, kada reikia ir skambėt galingai. Per šiuos didžius atlikėjus mažajai scenai neliko laiko… Mačiau tik duetą Wejdas (http://www.dangus.net/wejdas/), kuris man niekaip nesisiejo su bunkeriais, nors, atsižvelgiant į įžangą, turėjo.

Na, o dar Juodaragyje buvo aitvarų, kino, paskaitų, amatų, žaidimų, ugnies, lietaus, socialinės įvairovės, nedraugiškų Zarasų policininkų, ir baisiai brangios sriubos. Ir dar defilė.

4 komentarai apie “Mėnuo Juodaragis 2008: Muzika ir burtai @ Zaraso sala.

  1. jėzus mirė las vegase, o matt howden yra anglas.

    kodėl pusė adresų nusipelnė nuorodų, o kitos taip ir liko tekstu?

  2. Man labiau patiko liaudies perdirbinys – gime las vegase :) bet taip, originale – mire. O del Matt Howden tai jis tiksliai anglas. Cia as, matyt, po Spiritual Front toj pacioj nuotaikoj likau. Persiprasau;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.