Neaiškinsiu, kodėl man patinka britiška Mercury nominacija, kurios pilnas pavadinimas dabar skamba Barclaycard Mercury Prize. Tiesą sakant, jau keli metai iš eilės man labiau patinka nominantų sąrašas nei laimėtojas, todėl visas dėmesys jiems, nebojant, ką paskelbs pačiausiu lapkričio 1-ąją.

Taigi, žiūrim, ką turim:

Alt-J – An Awesome Wave

Ketveriukė pučia į ausis kokybišką mišinį iš šiuolaikiškos ritmikos ir archaiškesnio, kiek folkiško dainavimo. Visumoje labai geras albumas, kiek zanūdnas, bet šiais dubstepinio skambesio laikais skamba visai gaiviai ir šviežiai.

altjband.com

Ben Howard – Every Kingdom

Howardas su savo saldžios folkiškos lyrikos albumu, kuriame visu grožiu atsiskleidžia pritariamųjų vokalų reikšmė akustinio skambesio priekyje, topuose šmėžavo dar pernai. Jo “Old Pine”, “Keep Your Head Up”, “The Fear” ir ypač “The Wolves” aranžuotės “iš tylos į liūtį” tikrai veža – pavydėtinas jaunuolio debiutas.

http://benhowardmusic.co.uk/

Django Django – Django Django

Keistoje plotmėje plaukiojantis įrašas: atrodo tuoj, kai įsivažiuos ir trinktels, bet taip ir praplaukia gabalai toje pačioje plotmėje, nors įdomių momentų tikrai netrūksta. Skambesys visai nieko, indie poprokelis su psichodeliniais, akustiniais ir elektroniniais priedais, bet visuma atsiduoda skubotumu, demo įrašais, eksperimentavimo perviršiu ir patyrusios prodiuserio rankos trūkumu, tačiau kolektyvas tikrai daug žadantis. Ir “Hail Bop” bei “Life’s a Beach” yra gėris.

http://www.djangodjango.co.uk/

Lianne La Havas – Is Your Love Big Enough

Nemoku įvertinti tokios muzikos ir nemėgstu. Čia reiktų arba audiofilinio įrašo, arba susijusių pozityvių sentimentų iš praeities, to neturint “Is Your Love Big Enough” man yra just lengvas jazz, folk, soul mišinukas, kuriame neradau jokių kablių. Havas vokalas švarus, dvasingas, tačiau neturi jokio unikalumo. Ok, tituliniame “Is Your Love Big Enough” gospelas pakylėja ir ištrinti jo nesinori; dar – “Forget”, nes jaučiasi, kad prie pastarosios nagus prikišo Dave Sitek iš “TV on the Radio”, bet tai tik dvi vinys iš 12-os galimų.

 

http://www.liannelahavas.com/

Field Music – Plumb

Metų pradžioje klausytas ir mano nurašytas, kritikų nenurašytas reikalas. Beach Boys’ų (ei, jie irgi šiemet išleido albumą) ir P. McCartney vokalai prie elektroninio eksperimentinio fanko. Didelis raštas, tačiau be krašto. Klausiau ir galvojau, kada gi pradės groti, o ne mandravoti. Taip ir nepradėjo. Ištryniau antrą kartą.

http://www.field-music.co.uk/

Richard Hawley – Standing at the Sky’s Edge

Šitą nuo pat pasirodymo vis prasuku ir neapsisprendžiu, gerai, ar blogai, kad Hawley pasuko į tokią griežtesnę, tamsesnę, lynčišką pusę. Jis niekad nebuvo saldus, visad – intymus ir romantiškas, nors “Truelove’s Gutter” (2009) turėjo pakankamai šalčio. Dabar gi “Standing at the Sky’s Edge” varijuoja nuo psichodelikos iki rokabilio, o kai po asfaltą gremžiančio “Down In The Woods” išgirsti senąjį širdžių ėdiką “Seek It”, nebežinai, ar čia albumas, ar b-pusių rinkinys.

http://richardhawley.co.uk/

Michael Kiwanuka – Home Again

Juodaodis skleidžia soul’ą. Ramų, migdantį, tokį foninį, tradicinį – n kartų girdėtą, kaip šimtai kitų, skambėjusių dar prieš pusę amžiaus. Išskirčiau ir grotuve pasilikčiau nebent “Bones”.

http://michaelkiwanuka.com/

Sam Lee – Ground of Its Own

Labai įdomaus folko įrašas. Melancholiška vokalinė visuma nuraukta nuo Nick Drake nebestebina, tačiau instrumentinė albumo plotmė verčia įsiklausyti: minimalus fonas slepia savyje tokį trapų senovinį skambesį, kuris atrodo atkeliavęs iš viduramžių Škotijos pilių menių, kur klajojantys dainiai atlieka savo programą.

http://samleesong.co.uk/

The Maccabees – Given To the Wild

Galvą galima pamesti tarp visų grupių su “The” ir dar “Club”. The Maccabees niekad man kažkuo neišsiskyrė ir neatkreipė dėmesio, tad ir trečiąjį albumą būčiau ramiai praleidęs net netikrinęs. “Given To the Wild” sukelia dvejopus jausmus: viena vertus, tai vientisas epinės koncepcijos indie poprokinis albumas su garsiu prodiuseriu (Tim Goldsworthy) užnugary, antra vertus, toje atmosferinėje koncepcijoje nepavyko išgirsti jokio unikalaus “makabiško” veido – jaučiamas tik vilkimasis iš garsesnių vardų (U2, Muse, Coldplay, Arcade Fire, A-Ha) paskos.

http://www.themaccabees.co.uk/

http://www.myspace.com/themaccabees

Plan B – Ill Manners

Iš Plan B veikėjo po nuostabaus “The Defamation of Strickland Banks”  nesitikėjau tokio nuobodaus (išskyrus titulinę “Ill Manors”) ir perdėm hip-hopiško darbo. Nors iš idėjos tai albumas, pritemtas iš garso takelio to paties pavadinimo filmui – gal todėl jis skamba taip blankiai, ir, nežinant siužeto, primena nuvalkiotų kriminalinės tematikos tekstų rinkinuką. Laukiu normalaus naujo albumo.

http://www.time4planb.co.uk/

Roller Trio – Roller Trio

Džiazinės pakraipos instrumentinis įrašas. Daug jamming’o ir improvizavimo, šiek tiek elektroninio akomponavimo ir šiuolaikinės ritmikos, kas įraše klausosi varginančiai, nors gyvai turėtų visai sueiti.

Paklausyti - http://soundcloud.com/rollertrio/sets

http://www.rollertrio.com/

Jessie Ware – Devotion

Jau labiausiai iš viso “Mercury 2012″ sąrašo nuklausytas albumas. Už “Wildest Moments” ir “110%” pakimbama iš pirmo karto, o likusios kompozicijos nors ir ne tokios hitiškos, tačiau netrunki pagauti save niūniuojantį ir pritariantį Ware vokalui, vietomis suskambančiu Adele, W. Houston, Sade ar Tracey Thorn gaidomis. Nepriekaištingai prodiuserių nublizgintas, širdžiai skirtas dainingas pop albumas, po kurio Lana Del Rey su savo debiutiniu sėda visiškai.

 

http://jessieware.com/

Reziume: daug debiutantų, daug stiprių albumų, bet asmeninės prognozės nebus, o lažybų organizatorių spėjimus galite pasižiūrėti čia.  Mėgaukimės muzika.