Kol klausiu studentų, kur rasti Oxford Carling Academy, jie klausia, kas ten šį vakarą groja. Mercury Rev, – atsakau, – bent jau turėtų. Jie gūžteli pečiais ir nuskuba bakstelėję man reikiama kryptimi. Vakaras dar ankstyvas, tad kol įeisiu, žarstau pelenus prie Tesco kampo. Kuprinėje sausainiai, 200ml mangų sulčių ir vėjai galvoje.

Jau rašėme apie naują Mercury Rev albumą, tačiau išgirsti tai, ką jie daro gyvai, buvo sena mano svajonė. Tikiu, kad koncertas būtų patikęs net ir išrankiausiam melomanui. Net ir tam, kuris visada skundžiasi blogu garsu, menku atlikėjų bendravimu su publika, senų šlagerių stoka ir panašiomis klejonėmis.

Gitaras ant pečių užsimeta kuklieji apšildantys Howling Bells, savo šaknis įleidę į Siuoxie And The Banshees dirvą. Puikus merginos vokalas, aiškia ir neginčijama kokybe braukianti gitara, lėtas bosas, visa tai – lengvas  ankstyvo post punk brizas. Neprailgasta ir skaidriai šildo šį pavargusį vakarą.

[youtube XbBepI5FVgo]

Mūsų prisirinko apie gerą tūkstantį, o ir salė daugiau netalpina, tad netrukus lygiai laiku pasirodo Mercury Rev vyrukai. Fronto linija – pagrindiniai trys: Jonathan Donahue (vokalas), „Grasshopper“ (gitara) ir Jeff Mercel (būgnai). Palaikymas – bosas ir klavišai giliai scenoje.

Į akis visų pirma krito vaizdas. Ramesnių dainų metu vienas prožektorius nuolat apšvietė tik būgninką kuomet likę grupės nariai liko šešėliuose. Apšvietėjo (solidaus amžiaus pražilusio vyruko) sumanymas pavyko. Tai kūrė tokią kiek slogią, tačiau ir jaukią atmosferą. Įsivaizdavau Mercury Rev grojant kažkokio pasiklydusio kosminio laivo foje. Retkarčiais muzikos kulminacijas papildė spalvingi stroboskopai, vienas kitas smulkių ryškių švieselių sukimąsis, tad apibendrinant – šviesa buvo kukli, paprasta, tokia, kokią norėčiau matyti užsimerkęs kai kambaryje groja Mercury Rev įrašas.

Šie keisti kosmoso keliautojai, įsivaizduojamais purvinais skafandrais, nerandantys kelio tarp svetimų planetų pradėjo su Snowflake In A Hot World. Daina savo aranžuote ir bangavimu taip smogė, kad jau nežinojau į kurį išmatavimą nerti. Įdomus paradoksas – nors Mercury Rev lyrika dažnai apsiriboja keliomis pasikartojančiomis eilutėmis, tačiau dainų „apimtims“ (plačiąja prasme) jiems prilygsta nebent The Flaming Lips (su pastaraisiais Mercury Rev turi net tiesioginių paralelių). Kita vertus, jau vien po šios dainos juos galima pavadinti modernaus progresyviojo roko gaivintojais ar net kūrėjais. Viso koncerto metu girdėjau kažką iš King Crimson ar ankstyvųjų Genesis.

Kaip bebūtų, dainų apimtys koncerto metu tik plėtėsi, kaip kad plečiasi akių vyzdžiai, o jausmai tampa aštresni. Jie tęsia su Tides Of The Moon, Holes, Lorelei, Spiders And Fflies, You‘re My Queen, Opus 40…tai bene garsiausios Mercury Rev brandaus laikotarpio dainos. Negaliu nepaminėti dar vieno „opuso“ iš „All Is Dream“ albumo – Dark Is Rising. Neįmanomai stipriai jausmus blaškanti daina. Stebinanti savo struktūra ir muzikos turtingumu. Banali įžvalga – kaip iš tiesų sujaudina tam tikru metu, tam tikroje vietoje parinktos natos, tonai ir nežabota fantazija. Na gerai, už paskutinius svarus aš buvau stimuliuojamas stiklinės vyno.

Nors naujasis Mercury Rev albumas „Snowflake Midnight“ skiriasi nuo kelių paskutinių darbų (tik dar nesuvokiu kuo būtent, tikriausiai savo spontaniškumu, nenuspėjamumu, galų gale, paprasčiausiu keistumu), tačiau dauguma aplink stovėjusių garbaus amžiaus (30-40) klausytojų aikčiojo, kaip puikiai „suręstas“ dainų sąrašas. Neperkrautas naujomis dainomis (Dar grojo “People Are So Unpredictable”, “Dream of a Young Girl as a Flower”) ir subalansuotas jau mano minėtais senesniais kūriniais.

Biso metu, jie padarė mus dar laimingesniais – pirmos natos ir jau kaukiame – „Goddess On A Hiway“. Daugumai tai buvo labiausiai laukta daina. Tebūnie jau kiek „nugrota“, tačiau jos baugi monotoniška melodija ir staigūs pakilimai aukštyn galėjo tęstis kad ir valandą. Šviesos pagaliau įsisiautėjo ir jie užbaigė stadionams tinkančia nauja Senses on Fire.

Vyrukai koncerto pabaigoje atrodė laimingi, Jonathan jau nesislapstydamas gurkšnojo raudono vyno likučius tiesiai iš butelio. Iki pat koncerto pabaigos žavėjausi jo ekspresija, plastika ir stebėjausi, kaip žilą barzdelę nešiojantis vyras gali taip „aukštai“ dainuoti.

Mirgant šviesoms ir trankant paskutiniams Senses On Fire smūgiams iš kiekvieno mūsų kūno kalbos buvo matyti, kad įvykis įvyko stipriai ir paliko pėdsaką. O ir kaip kitaip, kai tie žmonės scenoje be jokių akivaizdžių tyčinių pastangų sukuria gaivaus vakuumo atmosferą. Gurkšnis deguonies beorėje erdvėje.

foto: VK Red Duvivier