Vakar Nacionalinėj Filharmonijoj vykusį festivalio „Gaida” uždarymo koncertą su „Michael Nyman Band” norom nenorom lygini su pernykščių uždarymu, kuriuo metu pasirodė „Steve Reich And His Musicians”.

Abu jie minimalistai (turiu omeny muzikinį žanrą), kas sufleruoja, kad arba organizatoriai į festivalį atsiveža tai, kas jiems patinka, arba kažką panašaus į tai, kas pernai pakerėjo Kongresų rūmuose susirinkusią publiką, arba… Tai sutapimas, kuriuo nesinori tikėti. Po pasirodymo trauki namo ir atmintyje ieškai panašumų/skirtumų.

Michael Nyman orkestrėlis – tai 12 žmonių (įskaitant prie pianino įsitaisiusį grupės įkūrėją), ir pirmas keliolika minučių akomponuodami solistei Sarah Leonard, jie ne tik atrodo, bet ir skamba kaip mažas simfoninis orkestras atliekantis persaldintas melodijas turtingai publikai. Penki iš šešių pučiamaisiais apsistačiusių muzikantų nuobodžiauja. Ir ne tik jie. Styginiai bando virpinti sielos stygas, bosistas nepervargdamas glosto savo instrumentą, saksofonas pučia cukrų, o Michael Nyman net ir šioje gražioje ramybėje neišsišoka – nedažnais pirštų judesiais greičiau ne groja, bet užpildo tam tikras spragas, deda skambesio akcentus.

Reklaminėje medžiagoje rašoma „Tai menininkas… gebantis sudominti labai skirtingą ir plačią auditoriją”, ir tik prasidėjus neoficialiai antrai daliai (oficiali antra, tai filmo „Žmogus su kino kamera” įgarsinimas) supranti, kad gal omeny turima Michael Nyman kūrybos įvairovė – žmogus su regėjimo negalia būtų lengvai patikėjęs, kad scenoje vieną grupę ką tik pakeitė kita.

„Michael Nyman Band” – lyg dvi tarpusavyje persipinančios stichijos. Viena jų – įtampa, tempas, kuri gimsta dviem smuikais, altu ir violončele grojančių muzikantų pastangų dėka. Vėliau tai labai gerai matysis jiems įgarsinant filmą – ką jau ką, bet dinamiką, greitį jie savo grojimu gali išspausti kone kiekvienam epizode. Tuo pačiu jie yra tie vieninteliai, kurie man kažkiek primena tai, ką girdėjau Steve Reich pasirodymo metu – įkyriai besikartojantys motyvai, aplink kuriuos pinami kiti instrumentai.

Vis tik daugiausiai nuo minėto tradicinio orkestrėlio nutolstama pučiamųjų dėka. Dabar laikas užmiršti, kad kažkas saksofonu pūtė miglą į akis, nes turimi pučiamieji dažniausiai imasi žemiausių natų, priversdami drebėti sienas, o styginių įtampai suteikia tiek didingumo ir ritmikos, kad Mychael Nyman netikėtai tampa muzikantų armijos generolu, o jie patys – kariuomene, tankais ir kita sunkiąja artilerija, beatodairiškai judančia pirmyn. Sarah Leonard iš tiesiog solistės staiga tampa Sirena, ir tu jautiesi visiškai nuginkluotas.

Čia galima ir reziumuot kone pagrindinį skirtumą tarp „Steve Reich And His Musicians” bei „Michael Nyman Band”. Jeigu pirmieji, būdami aštuoniolikoje dažnai skamba lyg 2-6 muzikantai, tai antrieji trylikoje lyg dvigubai didesnis kolektyvas – publiką jie ima galia, energija, garsu. Gal todėl žodis „minimalizmas” jiems nelimpa, kol nepradedi nagrinėti ritminių piešinių. O tam reikia ir žinių turėti, ir norėti. Aš apsiribojau buku mėgavimusi – tas (vis noriu paminėti žodį avangardinis, bet…) garso augimas ir motyvų lipdymas, judėjimas į priekį yra beprotiškai įtraukiantis dalykas.

Galiausiai vis tiek turiu prisiminti Steve Reich kūrinio 18-ai muzikantų pirmus akordus, kaip po jų per kūną perėjo šiurpuliukai, o dar kelias dienas po koncerto vaikščiojau lyg prarijęs stebuklingą lazdelę. Čia to nebuvo, kad ir kaip buvo gerai.

* – tarp tamsaus kostiumo ir tamsių batų jos švietė net balkono tolumoje.