MICHAIL ŠIŠKIN „Laiškų knyga”

Kai pasiteiravau šios knygos viename iš didžiausių sostinės knygynų, konsultantas ilgai plušo tarp lentynų, tikindamas, kad vienas kompiuterinėje sistemoje rodomas egzempliorius dar tikrai turi būti likęs. Ir tikrai vienas dar buvo, tik ne lentynose, o dulkėjo sandėlyje. Prieš įteikiant man dar pasitikslino, ar tikrai jos noriu, nes viršelis susitepęs, apdulkėjęs. Užtikrintai atsakiau, kad NORIU. Noriu išgelbėti dar vieną nuostabią knygą iš apdulkėjusio sandėlio, noriu išgelbėti jos orumą, kad netektų šiai save išpardavinėti eiliniame akcijų turguje. O šią apžvalgą nutariau parašyti tam, kad Jus paskatinčiau išgelbėti šios nuostabios knygos likusius egzempliorius kituose knygynuose.

Apie Michailą Šiškiną (Михаил Шишкин. g. 1961) iki šiol Lietuvoje gan mažai buvo girdėti, nors jis vienas žymiausių šiandienos rusų romanistų. Jo prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliumi. „Laiškų knyga“ nominuota Rusijos nacionalinei literatūros premijai „Didžioji knyga“ ir antram pagal svarbą literatūros apdovanojimui „Naujoji rusų literatūra“. Tai viena iš priežasčių paskatinusi pasidomėti šiuo autoriumi. Antroji priežastis, kad „Laiškų knygą“ (rus.k. “Письмовник”) išvertė pats Sigitas Parulskis, o tai antrasis kokybės garantas, ir vertimas, turiu pripažinti, labai geras. Nors kažkur skaičiau, kad lietuviškame vertime, žodžių keliais tūkstančiais daugiau negu originale. Na, ir dar trečioji priežastis – tas stebuklingas, magiškas epistolinis žanras, daręs įtaką ištisai rusų ir ne tik jų romantizmo epochai. Romanai parašyti laiškų susirašinėjimo forma visada dvelkia ypatingu intymumu, žavi pikantiškumu ir romantiškomis paslaptimis.

„Laiškų knygos“ atskaitos tašku tampa viena laiminga vasara, kurios, galbūt, niekada ir nebuvo realybėje.. Po jos abiejų herojų likimai pasuka į skirtingas puses. Jinai lieka, jis išvažiuoja į karą. Savo buvimą kartu jie pratęsia laiškais.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad romanas sudarytas iš dviejų įsimylėjėlių susirašinėjimo laiškų, bet tai tik iliuzija, nes vėliau paaiškėja, jog laiškai nesusišaukia vienas su kitu, pasimeta laike ir erdvėje, ir herojai iš tiesų negirdi vienas kito. Bet tai jiems ne kliūtis…
Šis romanas apie abipusį supratimą, jautimą vienas kito, apie ryšį, kurio nenutraukia nei tūkstančiai kilometrų, nei tūkstančiai juos skiriančių dienų. Kartais imi abejoti, ar šie pasiklydę laike literatūriniai laiškai apskritai buvo išsiųsti, ar pasiekė tikruosius adresatus? Bet kaip vienas iš knygos herojų išsireiškė: „..nenukeliauja tik tie laiškai, kurie neparašomi.“

Iš tam tikrų detalių ima aiškėti, kad Volodios visi laiškai parašyti per keletą mėnesių iki žūties kare. Sašenkos – per dvidešimt gyvenimo metų, nuo tada, Volodia išėjo į karą, iki pat jos mirties. Du skirtingai – trukme ir turiniu – nugyventi gyvenimai. Autorius tarsi specialiai klaidina skaitytoją tarp laiko ir istorijos vingių, verčia skaitytoją pačiam susidėlioti atskiras detales, kūrinio atplaišas, lyg dėlionę į vieną vientisą istoriją. Galiausiai tampa nebesvarbu, kuriame kare iš tiesų dalyvavo Volodia, ar ilgai kariavo, kiek ilgai grįžtančio jo laukė Sašenka. Šioje knygoje svarbu ne faktai, ne metai, kada tai vyko, svarbu tik tai kas liko užrašyta jų laiškuose, skirtuose vienas kitam.

„Gerai, kad tu nematai kur dabar aš ir kas aplink vyksta. Neaprašinėju, ir visa tai tarsi apskritai neegzistuoja.“
„.. egzistuoti – ką tai reiškia? Žinoti, kad buvai? Įrodinėti save prisiminimais?..“

Esminė laiškų romanų (literatūrinių ir gyvenimiškų) savybė yra ta, kad juose egzistuoja vienintelė tikrovė ir realybė, ta, kuri aprašinėjama laiškuose. Laiškai – tai tam tikra magijos forma, kurioje gali kurti savo realybės interpretaciją, paralelinį pasaulį. Tekstais patiki labiau nei žmogumi. Tekstas yra nekintamas dydis, o žmogus keičiasi. Žmonės ne tik keičiasi, bet kartais ir dingsta, žūsta, numiršta, praranda atmintį. Tuomet laiškai lieka kaip pažadai, įrodymai, faktai, liudininkai. Kai du žmonės ilgai bendrauja laiškais, pastarieji apsigyvena tarp jų lyg trečias kūnas -–suvedžiotojas ir išdavikas. Laiškai gali sukurti žmogų, bet nieko apie jį nepasakyti: „Tiksliau, taip – žodžiai gali sukurti ką nors nauja, bet tu negali tapti žodžiais. Žodžiai – apgavikai. Žada pasiimti į jūrą, o paskui patyliukais išplaukia iškėlę visas bures, o tu lieki ant kranto.“

M.Šiškinas būtent to ir siekia savo romanu. Neaišku, kas tokie buvo ir kada egzistavo šie įsimylėjėliai „laiškininkai“, bet laiškais jie sukūrė save tokiais, kokiais jie norėjo, kad mes juos pažintume. Per laiškus jie kalba apie save, apie tai kas jiems svarbu. Dažnai apie labai paprastus, kasdienius juos supančius dalykus: „.. taip norisi prie tavęs prisiglausti ir pasakoti ką nors labai kvailo, labai brangaus..“, „..taip džiugu, kad galiu visu tuo, niekam daugiau nereikalingu, dalytis su tavim!..“

Volodios laiškų pagalba autorius gvildena žmogiškumo temą karo fone. Iš tam tikrų užuominų, biografinių detalių pagaliau išsiaiškini, kad M.Šiškinas išsirenka praeitame amžiuje Kinijoje vykusį Bokserių sukilimo malšinimą, kur prieš kinus kariavo sąjungininkės: Rusija, Vokietija, Amerika, Prancūzija ir Japonija. Kaip viename interviu išsireiškė pats autorius: romane pasirinktas karas Pekine – simbolis visų būsimų karų. Volodia savo laiškuose aprašinėdamas karo kasdienybę filosofiškai žvelgia į savo vaidmenį jame. Jausmų pasiilgęs vyras nuolat konfrontuoja su ironišku intelektu. Jo laiškuose siurealizamas persipina su poezija, nerimas, nusivylimas su trumpais egzistenciniais nušvitimais, kurie kitame kontekste kartais gali pasirodyti banalūs ar sentimentalūs, bet tik ne šioje knygoje..

„Išėjau minutėlei – šviečia mėnulis, dangus ryškus, žvaigždėtas ir labai panašus į laimę. Pasivaikščiojau trindamas pavargusius pirštus.. Stoviu po šia visata, alsuoju ir galvoju: štai, pasirodo, paprastas mėnulis gali padaryti žmogų laimingą. O aš tiek metų ieškojau savo būties įrodymų!..“

Juk ne veltui užsimenama, kad kažkada Volodia svajojo tapti rašytoju. Todėl jo laiškuose žodžiai turi galingą užtaisą. Ir man niekada anksčiau nebuvo taip įdomu skaityt tiek daug žodžių apie karą, tiksliau apie žmogiškumą kare, kaip šituose laiškuose.

„Iš tikrųjų nesvarbu nugalėti ar būti nugalėtam, nes vienintelė pergalė, bet kokiame kare – išgyventi.“
„.. Ar gi be šios patirties būčiau supratęs, kad gyvendamas braunuosi pro sudėtingus dalykus prie visai paprastų? Pačių paprasčiausių.“
„Net jeigu mane sužeis, net jei tapsiu luošiu. Būsiu gyvas! Šokinėsiu ant vienos kojos. Pamanykite, viena koja, užtat ant jos galima nušuoliuoti kur tik nori. Nuplėš abi kojas – ir tegul! Pro langą žiūrėsiu! Apaksiu – ir tegul, bet girdėsiu viską aplinkui, visus garsus, juk tai toks stebuklas! Liežuvis? Tegul lieka vien tik liežuvis – žinosiu arbata saldi ar nelabai. Liks ranka – noriu, kad gyventų ranka! Ja galima liesti, jausti pasaulį“.

Kitame kontekste skaitydamas šias mintis, galvotum – kokia banalybė. Bet žmogui, kuris kiekvieną dieną prieš savo akis mato mirtį, žūvančius ar sužeistus bendražygius, nutraukiotas ir išmėtytas po karo lauką kojas, rankas, ištaškytas smegenis – išlikti gyvam yra vienintelis kiekvienos dienos tikslas ir svajonė.
Sašenkos laiškai visiškai kitokie, lyg iš visai kitos epochos. Juose aprašomi ne tik smagūs prisiminimai apie vaikystę, kasdienius rūpesčius ir džiaugsmus, apie jų meilės vasarą, bet kartu šiuose kasdienybės paprastumo miražuose junti kažką reikšmingesnio, didingesnio, būdingo visai žmonijai, kažką jungiančio visus be išimties šioje žemėje. Nes pasaulis sukurtas iš daiktų, žodžių, prisiminimų ir mirties. Tiksliau, mirtis – nedaloma gyvenimo dalis, o jų dviejų sąjunga sudaro amžinybę. Ir tam, kad taptum tikrovės dalimi reikia egzistuoti kieno nors kito sąmonėje. Ir ne šiaip bet kokio žmogaus, o to, kuriam svarbu žinoti, kad tu esi. Laiškais tu tarsi įprasmini save kito žmogaus (o gal visatos?) atmintyje.

Negaliu teigti, kad tai meilės romanas. Šiems dviems įsimylėjėliams tiesiog reikalingas adresatas, kuriam galėtų nukreipti savo didžiausias paslaptis, kasdienes mintis ir rūpesčius, skausmus, svajones. Jų pačių gyvenimas virsta tekstu, kartais tekstas – gyvenimu, o kartais abu egzistuoja atskirai ir ilgisi viens kito. Laiškai padeda sumažinti atstumą tarp žmonių, bet kartu ir primena, kad jis egzistuoja. Laiškai padeda apmąstyti ne tik žmogų, kuriam rašai, bet labiau save patį. Rašydami galime sėdėti akis į akį su savimi, būti vieni, bet ne vieniši, kalbėti apie save ir nebijoti, kad pertrauks. Tai subtiliau nei psichoterapija ir priimtiniau nei išpažintis. Esą dar Platonas yra sakęs: „meilė yra mylinčiajame, o ne mylimajame“. Todėl nenuostabu, kad kartais mylimuosius mes sufantazuojame, suidealizuojame arba sukuriame patys, kad turėtume atspindį, kuriame galėtume mylėti save.
„Laiškų knyga“ parašyta labai paprastu stiliumi, super paprastu. Bet tas paprastumas yra didžiausia šios knygos vertybė ir brangenybė. Ir jokiais žodžiais neperpasakosiu kodėl. Todėl, kad “tikrovė netelpa į jokius žodžius. Nuo tikrovės prarandi žadą.“ Tai tarsi didinga, melodinga odė mažiems ir, atrodo, nereikšmingiems kasdieniams dalykams, iš kurių ir susideda šis pasaulis, ši visata, ši laimė ir visi mes joje.

„Ko gero laimė ir turi būti tokia tarsi adatos dūris, akimirksnis: vaikas verkšlena, nuo klijuotės trenkia šlapimu, pinigų nėra, oras bjaurus, pienas išbėgo, dabar reikia šveisti viryklę, per radiją pranešama apie žemės drebėjimą, kažkur vyksta karas, o visa tai kartu ir yra laimė. Dar vienas lietingas šimtmetis. Ir dar.“

Knyga nuostabi ir taškas.

fb-share-icon

9 komentarai apie “MICHAIL ŠIŠKIN „Laiškų knyga”

  1. Ačiū už nuomones apie apžvalgą ir apie Šiškiną. Kadangi „apie tai” buvo net vos pusantro komentaro iš devyniolikos, teko aukoti visus :(
    Jei ateityje kam užsinorės padiskutuot apie sportą ar kažką pakviest vyno taurei, esu tikra, kad rasite kaip ir kur tai padaryti (arba nedaryt) be spaminimo po mūsų apžvalgomis.
    Kam nepatinka tvarka, galit teikti apeliaciją į aukščiausią ministeriją :)

    Tiesa, Gerardai, esu skaičius Milorad Pavič „Kitą vėjo pusę”. Tiek poetiškumu, tiek pomėgiu kurti ryšį tarp įsimylėjėlių herojų išbarstytų po skirtingus laikmečius – tikrai jie turi nemažai panašumų.. ;)

    1. Gerai, kad atsirado ši apžvalga, nes nuo pražūties išsigelbėjo dar viena Šiškino romano egzempliorius.:) Knyga parašyta jautria realybei akimi, stilius taupus, bet išsamus, tikrai geras Parulskio vertimas. Jurga, ką dar esi panašaus skaičiusi ?

  2. Indre, ką turi omenyje rašydama žodį „panašaus”? Ar kažką epistolinio ar kažką realistiškai jautraus? :)

  3. Be „Laišku knygos” ir mano jau minėtos panašios formos M. Pavič „Kita vėjo pusė” man labiausiai patikusios knygos iš epistolinio žanro gal būtų Iselin C. Hermann knyga „Skubus paštas“ ir neseniai skaityta Elif Shafak „Keturiasdešimt meilės taisyklių”. Pavadinimas gal skamba kiek banalokai, bet turinys man visai patiko, tiek del kelių epochų miksavimo ir paralelių tarp jų atradimo (miksuojamas šių dienų susirašinėjimas ir XIII amžiaus artimų sielų draugystė), tiek dėl gautų žinių apie vieną garsiausių sufijų poetą Rumį, sufijų ritualus, garsųjį dervišų šokį ir pan.. Manau rasi internete apie visas knygas išsamesnių komentarų.
    o kalbant apie kažką realistiškai jautraus, šiame žanre man iki šiol nepralenkiamos kitos rusų rašytojos Liudmilos Ulickojos knygos, pradedant „Sonečka” ir t.t.. o stilistiškai (ne tematiškai) gal panašiausia kažkada skaityta Martos Tikkanen “Raudonkepuraitė”.. Labai įdomus stilius, tikrai ne eiliniam skaityojui, bet man patiko. Nu pvz. viena iš knygos citatų: „Nė vieno nepalankaus žodelio mama nepasako per visus trisdešimt metų apie savo ir tėčio santuoką. Nė karto nesusikivirčija. Su tėčiu ir neišeina kivirčytis, sako ji. Jam tik juokas. Juokiasi, sako, tu tokia graži, ir plekšnoja mamai per užpakalį, kai ji pikta. Plekštplekštplekšt.”
    :)

    1. Dėkui! Pasiskaitysiu „Sonečką”- kažkada knygyne akis buvo užkliuvusi už šios knygos, bet suabejojau, dabar žinosiu, kad tikrai verta dėmesio! O M. Pavič skaičiau, man patiko :)

  4. Jurga, ar matei, yra išversta Šiškino „Veneros plaukas”- gal jau skaitinėji?:)

    1. šnd kaip tik parkeliavo ši knyga į mūsų namus.. :)

  5. Jurga, kai perskaitysi, būtų smagu išgirsti tavo nuomonę apie „Veneros plauką”:)

Komentuoti: Jurga Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.